Sveiki!

Klauskite mūsų, jei iškilo kokių nors klausimų arba, jei susidūrėte su kokiomis nors problemomis. Mūsų specialistai į autobild.lt svetainės lankytojams aktualius klausimus atsakys per savaitę.

Jau kurį laiką mano mašina sukelia man rimtų bėdų. Pastaruoju metu variklis visiškai atsisako klausyti. Servise sako, kad taip yra dėl to, jog visiškai vandeniu užpiltas mašinos kompiuteris. Ar jį dar galima kaip nors išgelbėti?

Jei kompiuteris nors ir trumpai buvo užpiltas vandeniu, specializuotas servisas galbūt ir sugebės jį suremontuoti. Tačiau daugeliu atvejų (per 80 proc.) vandeniu užpilti elektroniniai įrenginiai tinka tik išmesti į šiukšlyną. Net jeigu jie ir bus gerai išdžiovinti ir dar kurį laiką veiks, tai dėl patekusio vandens elektroninį bloką užpuolusi korozija vis tiek anksčiau ar vėliau sukels įvairių problemų. 

Neseniai pakeičiau automobilį ir iš įpročio į benzinu varomos mašinos baką per klaidą įpyliau apie keturis litrus dyzelinio kuro. Ką tokiu atveju reikia daryti? Gal kartais galima važiuoti?

Tai pakankamai retai pasitaikantis atvejis, nes į daugelio naujesnių benzininių automobilių baką neįmanoma įstatyti dyzelinui pilti skirto pistoleto. Kai į benziną patenka apie 5 proc. viso degalų tūrio dyzelino, gali kilti rimtų variklio darbo problemų. O kai dyzelino kiekis benzine būna daugiau nei 5 proc., variklis iš viso gali neveikti. Padarius tokią klaidą, mašiną (neužvestą!) reikia nugabenti į servisą, išleisti netinkamus degalus ir išplauti visą degalų tiekimo sistemą. Kur kas paprasčiau, jei į dyzelinį automobilį būtų įpilta benzino – jo kiekis dyzeline gali sudaryti net apie 10 proc. ir varikliui tai nepakenks.

Esu pirmas Volkswagen Passat savininkas. Mašinai treji metai, rida 43 tūkst. km ir ji nedaužta. Techninė automobilio priežiūra buvo atliekama tik autorizuotame servise. Prieš kelis mėnesius pastebėjau, kad kondicionavimo sistema “Climatronic” veikia negerai – nereaguoja į nustatytą temperatūrą ir saloną prišildo iki 30 laipsnių karščio. Servise pasakė, kad sugedo net keli kondicionavimo sistemos varikliukai. Esu girdėjęs, kad kai kuriems 2006–2007 metų Volkswagen Passat automobiliams tokios tipo problemos neretai yra būdingos ir dalį remonto išlaidų gamintojas kompensuoja pagal vadinamąją geros valios  garantiją. Kadangi remonto kaina nemaža (apie 2500 Lt), autorizuoto serviso prašiau pritaikyti minėtąją garantiją, tačiau šis tai padaryti atsisakė.

Redakcijai pavyko išsiaiškinti, kad 2006 m. gamybos VW Passat kondicionavimo sistemos “Climatronic” gedimai nėra įtraukti į VW koncerno gedimų, kurių remonto išlaidos būtų bent iš dalies kompensuojamos, sąrašą. Tai nėra labai dažnai pasitaikantys atvejai. Taip pat iš patirties galime pasakyti, kad pasibaigus garantijos terminui, “Volkswagen” koncernas gana retai sutinka dengti kokio nors remonto išlaidas. 

Turiu Toyota Avensis su 2.0 dyzeliniu varikliu. Šiuo metu automobilio rida 106 tūkst. km, o servisas siūlo keisti skirstomąjį dirželį. Tuo tarpu serviso knygutėje nurodyti visai kitokie darbai, kuriuos privalu atlikti šio apsilankymo metu. O štai keisti Avensis modelio su dyzeliniu varikliu skirstomąjį dirželį reikia kas 150 tūkst. km. Ar esant 106 tūkst. km ridai būtina keisti dirželį? Nelabai norėtųsi šiais sunkiais laikais veltui išleisti per 1200 litų.

Mūsų manymu, “Toyota” servisas pasielgė teisingai. Iš laiško matyti, kad mechanikas sąžiningai įvertino techninę automobilio būklę. Reikia atminti, kad skirstomojo dirželio patvarumą lemia daugelis veiksnių, pavyzdžiui, automobilio eksploatavimo būdas ir sąlygos. Visai realu, kad dirželis susidėvėjo anksčiau nei yra numatęs gamintojas. Todėl serviso meistrų pareiga pasiūlyti dirželį pakeisti anksčiau. Tik taip bus galima išvengti rimto variklio gedimo, jei staiga nutrūktų skirstomasis dirželis.

Ar vietoj originalių uždegimo sistemos laidų, kurie mano automobiliui kainuoja beveik 700 litų, galima naudoti keliolikos litų vertės universalius?

Naujų automobilių uždegimo laidas yra gerokai daugiau nei tik gabalas paprasto aukštos įtampos kabelio. Kad variklis ir visa mašinos uždegimo sistema veiktų gerai, ji turi griežtai atitikti gamintojo numatytus techninius reikalavimus. Šiuo atveju svarbu ne tik pačių laidų ilgis ar kištukų forma, bet ir jų varža, izoliacinės savybės, atsparumas temperatūrai. Negalima nuėjus į parduotuvę laidų parinkti iš akies – konstrukcija yra kur kas sudėtingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tad naujo automobilio savininkui vienintelis patarimas būtų pasitarus su serviso specialistais įsigyti ne originalius, bet patvirtintus žinomų gamintojų analogiškus laidus, kurie bus pigesni.

Baigiasi žiema, o mano garaže liko labai daug žieminio stiklų apiplovimo skysčio. Ar galima jį saugoti iki kitos žiemos, ar jam nepakenks aukšta temperatūra ir ar galima maišyti žieminį ir vasarinį skysčius?

Langų apiplovimo skysčiui pagaminti naudojama daug žaliavų, pavyzdžiui, specialios medžiagos purvui nuo langų pašalinti ir denatūruotas spiritas, kurio reikia ištirpinti plovimo skystyje esančius pigmentus ir aromatų derinius. Kadangi alkoholio žieminiuose skysčiuose yra nepalyginamai daugiau nei vasariniuose, jo nepatartina laikyti aukštesnėje nei 30 laipsnių temperatūroje, nes šis skystis paprasčiausiai pradės garuoti. Žinoma, dar reikia atsižvelgti ir į gamintoją. Kai kurie taupydami visai nededa kvapiųjų medžiagų, o kiti visiškai nenaudoja alkoholio.

Dar vienas būdas, tiesa, ne itin rekomenduotinas, žieminį skystį maišyti su vasariniu. Tokiu atveju gali kilti kitokių problemų, pavyzdžiui, skirtingų kvapiųjų medžiagų suderinamumas: jei jos nesiderins viena su kita, gali kilti nepageidaujama cheminė reakcija ir skystis pavirs tąsia koše. Maža tikimybė, kad žieminių ir vasarinių skysčių, net to paties gamintojo, kvapiosios medžiagos bus vienodos. Įsivaizduokite, kokį kvapą gausime sumaišę, tarkime, “žaliąjį obuolį” su “juodąja arbata”.

Beje, sumaišę skysčius neteksime jiems taikomos garantijos. Be to, visos pretenzijos liks nepagrįstos, jei nuo tokio mišinio bus sugadintas langų apiplovimo skysčio bakelis. Tad jei nusipirkome daugiau žieminio ploviklio, jį geriau pasaugoti kitam šaltajam sezonui. Skysčio galiojimo terminas labai priklauso nuo gamintojo ir jame panaudotų žaliavų. Prekybos vietose daugiausiai rasime ploviklių, kurie turi būti sunaudoti per dvejus metus, o iš aukščiausios kokybės medžiagų pagamintas skystis gali būti naudojamas ir trejus metus.

Stebėdamas savo VW Passat automobilio skirstomojo dirželio keitimo procedūrą buvau labai nustebintas. Serviso meistras nuėmė buferį, aušinimo sistemos radiatorių ir net žibintus. Už visus šiuos darbus man, žinoma, teko sumokėti. Ar tai iš tiesų buvo būtina?

Daugelio automobilių, ypač naujesnių modelių, variklio skyriuje labai ankšta, nes šioje vietoje prigrūsta daug pačių įvairiausių prietaisų ir sistemų. Todėl dažnai norint atlikti net paprasčiausius veiksmus tenka išardyti vos ne pusę mašinos. Gaila, kad už konstruktorių ir inžinierių klaidas atvykus į servisus tenka mokėti automobilių savininkams. Pavyzdžiui, yra modelių (Renault Vel Satis), kurių skirstomojo dirželio keitimo procedūra užtrunka net 16 darbo valandų.

Turiu dvejų metų Opel Astra Classic su 1.6 16V varikliu. Ar dažnai reikia tikrinti šio automobilio variklio alyvos kiekį? Kiek alyvos gali suryti toks variklis?

Laišką atsiuntusio skaitytojo automobilyje, panašiai kaip ir daugelyje kitų šios klasės modelių, alyvą reikia tikrinti kartą kas 1000 km ir prieš kiekvieną ilgą kelionę. Alyvos sąnaudos priklauso nuo variklio išnaudoto resurso bei važinėjimo būdo. Pagal gamintojo normas, tvarkingas Opel Astra Classic 1.6 16V kas tūkstantį kilometrų gali suryti net 0,6 litro alyvos. Vadinai, tarp techninių apžiūrų (kas 15 tūkst. km) blogiausiu atveju tenka įpilti net 9 litrus alyvos. Tačiau tokie atvejai labai reti – normaliomis sąlygomis alyvos sąnaudos paprastai būna kur kas mažesnės.

Šią žiemą ne kartą buvo dideli šalčiai ir todėl negalėdavau užvesti mašiną. Tačiau keletą kartų ji neužsivedė ir ne itin šaltomis dienomis. Man atrodo, kad taip atsitiko dėl drėgmės pačioje uždegimo sistemoje. Ar galiu kaip nors be serviso pagalbos pats efektyviai atsikratyti drėgmės šioje sistemoje?

Sumažėjus šaltukui, kai kuriuose variklio mazguose esantis ledas pavirsta vandeniu, kuris lengvai patenka į sunkiai pasiekiamas ir plika akimi nematomas vietas. Tai neigiamai veikia tiek patį variklio darbą, tiek ir jo techninę būklę. Kad vanduo savaime išgaruotų, tikriausiai reikėtų sulaukti vasaros, kol aukšta oro temperatūra natūraliai išdžiovins minėtas vietas. O ko griebtis dabar, nelaukiant atšilimo? Geriausias būdas – panaudoti specialias priemones nuo vandens, pavyzdžiui, vadinamąjį daugiafunkcinį purškiklį “WD-40”. Jis parduodamas beveik kiekvienoje degalinėje, automobilių prekių parduotuvėse ir prekybos centruose. Šis preparatas vandens daleles išstumia į paviršių. Juo reikėtų supurkšti tiek uždegimo laidus, tiek jų galus ir net žvakes. Tokiu būdu vanduo bus pašalintas ir užvedant variklį laidai perduos visą įtampą žvakėms. Be to, supurkštos vietos pasidengs apsauginiu sluoksniu, kuris neleis vandeniui vėl ten patekti. Minėtoji priemonė taip pat gali būti panauda metalinių paviršių apsaugai nuo rūdžių, be to, tai puikus pagalbininkas atsukti užkepusius varžtus, šalinti nešvarumus, alyvą, saugoti nuo užšalimo durelių spyneles ir pan.

Prieš kelerius metus Lietuvoje iš salono nusipirkau visai naują Peugeot 307 su 2.0 HDI varikliu. Maždaug po pusmečio, nuvažiavus 8 tūkst. km, automobilį pradėjo “traukti” į dešinę. Autorizuotame servise lankiausi daugiau nei 20 kartų, deja, gedimo niekas negali pašalinti. Po kurio laiko raštu kreipiausi į oficialius atstovus ir pareikalavau Peugeot 307 automobilį pakeisti į tokį patį, bet be trūkumų. Sulaukiau neigiamo atsakymo bei patikinimo, kad nustačius gedimą šis bus pašalintas atstovybėje esančiame servise. Mašina nuolat remontuojama iki šiol, bet tai neduoda jokių rezultatų. Mano pokalbiai telefonu su atstovais irgi nepadeda. Garantiniu laikotarpiu servisas jau pakeitė amortizatorius, spyruokles, daugelį svirčių, galinę sąramą ir net pačią vairo kolonėlę. Sąrašą galiu tęsti iki begalybės. Ar įmanoma grąžinti brokuotą mašiną?

Nemanome, kad skaitytojui pavyktų grąžinti mašiną oficialiam “Peugeot” koncerno atstovui mūsų šalyje ir pasikeisti ją į kitą tokią pačią ar net kitokį modelį. Mūsų žiniomis, Lietuvoje tokių pakeitimo atvejų buvo vienetai. Tai pavykdavo padaryti tik labai patyrusių ir pasikausčiusių teisininkų pagalbos dėka. Kita vertus, oficialūs gamintojų atstovai tokiais atvejais dažnai siūlo kompromisinį variantą. Vienas iš būdų galėtų būti atpirkti brokuotą automobilį iš savininko didesne nei rinkos kaina ir pasiūlyti jam kitą naują mašiną gana patrauklia kaina. Apie naujo automobilio grąžinimą oficialios atstovybės nenori net kalbėti, nes tokiu atveju tikrai atsirastų daug tokių naujų automobilių savininkų, kurie nusipirkę mašiną ir pavažinėję pusmetį, sumanytų ją nurašyti ir gauti naują…