Prancūzų „Antis“ (Citroën 2CV, gamintą nuo 1948 m., vokiečiai vadino Ente – antis) buvo populiarus ir nebrangus automobilis, deja, dažnai gedo. Citroën C3 taip pat nebrangus. Bet ar toks pat nepatikimas?
Nemalonūs ausį draskantys garsai, lyg pelenai byrančios rūdys. Iš duobės pasigirsta techninės apžiūros tarnybos kontrolieriaus bambėjimas: „Dugnas ir išilginė automobilio sija prarūdijusi, nieko nebus, techninės apžiūros lipduko negausite“. Šie žodžiai „Ančių“ savininkams iki šiol skamba ausyse.
O kaip sekasi jo pasekėjui C3? Atsuktuvą ir plaktuką techninės apžiūros kontrolierius palieka kišenėje, rūpesčių dėl rūdžių neliko. Negrabaus „Ančių“ šokio įveikiant posūkius taip pat nė su žiburiu nematyti. C3 – tai modernus kompromisas tarp sportiškumo ir atpalaiduojančio komforto. Prancūziškas Polo konkurentas turėjo privilioti mažų automobilių pirkėjus. Vis dėlto kai kuriuos „Anties“ bruožus C3 išsaugojo: tai itin minkšti, veliūriniai sėdynių apmušalai, vaikiško peliuko Mikio stiliaus prietaisų skydelis, smarkiai lenkta stogo linija ir aukštos salono lubos.
