100 tūkst. km testo metu Hyundai i30 turėjo keletą silpnų vietų, tačiau nei karto nenuvylė ir pelnė daugumos bandytojų simpatiją. Deja, testo pabaigoje aptikome vieną itin nemalonią problemą.
Dar neseniai Hyundai pavadinimas asocijavosi tik su neišvaizdžiais automobiliais, pigiu plastiku ir… didelėmis reklamomis pasaulio futbolo čempionatų metu (korėjiečių gamintojas 1999 m. pasirašė sutartį su FIFA). Tačiau koncerno vadovybė padarė išvadą, kad metas kažką keisti. Šiuolaikiniai Hyundai automobiliai dailūs ir nors jų kaina išaugo, jie turi ilgesnę garantiją ir geresnę komplektaciją nei dauguma konkurentų. Taigi nusprendėme patikrinti, kaip šie pokyčiai atrodo realybėje.
2009 m. vasarą prie mūsų ilgųjų distancijų bėgikų prisijungė Hyundai i30 CW Style universalas. Baltos spalvos su benzininiu 1.6/126 AG varikliu. Kaina? 75 tūkst. litų. Už šiuos pinigus įsigijome mašiną su automatine klimato kontrolės įranga, garso aparatūra, stogo bagažinės laikikliais, 16 colių lietais ratlankiais ir navigacinės sistemos įrenginiu. Panašios komplektacijos konkurentai iš Europos ar Japonijos būtų kainavę daugiau. Be to jam buvo suteikta trejų (šiandien siūloma penkerių) metų garantija.
Norėdami pasiūlyti gerą kainą, korėjiečiai turėjo kažkur sutaupyti. Pirmas taupymo rezultatas itin akivaizdus. Tai prasta garso izoliacija. „Šis variklis garsiai reikalauja šeštos pavaros“ – patvirtina ir įrašas testo žurnale. Pavaros, kuri ne tik sumažintų variklio apsukas važiuojant greitkeliu, bet ir apetitą. Vidutinės 9,2 l/100 km sąnaudos įrodo, kad Hyundai gyvenimas nebuvo lengvas. Norint pasiekti padorią dinamiką, tekdavo važiuoti aukštomis apsukomis. O pajudant sankryžoje, automobilis neretai užgesdavo. „Ar kaltas variklis, ar aš nebemoku vairuoti?“ – retoriškai klausė vienas bandytojų. – „Hyundai i30 su šiuo varikliu yra tinkamas nebent tiems, kuriems visiškai nesvarbu kokia mašina važiuoti“. Nieko keisto, kad dauguma pirkėjų rinkosi dyzelinius modelius su 1.6 CRDi varikliu.
