Išsvajotas derinys: Audi A4 Avant su dviejų litrų dyzeliniu motoru ir automatine greičių dėže. Ji bepakopė, bet kaip įrodė šis 100 000 km testas, ne be rūpesčių.
„Multitronic“ suderina visus mechaninės transmisijos privalumus: dinamiką ir efektyvumą bei automatinės transmisijos aptarnavimo komfortą. Palyginti su mechaninėmis pavarų dėžėmis, ši dažniausiai užtikrina ir mažesnes degalų sąnaudas – tiek teorijos apie „Audi“ inžinierių sukurtą „Multitronic“ transmisiją. Deja, realybė dažnai atrodo visiškai kitaip. 2011 metų balandžio 13 dieną vienas vokiškojo „Auto Bild“ fotografas suplanavo fotosesiją. Įranga bagažinėje, raktelis spynelėje, pavarų svirtis ties D padėtimi ir… galima važiuoti. Deja, variklis tiesiog užgeso. Tiesą sakant, ne taip įsivaizdavome „technikos pranašumą“, kurį žadėjo „Audi“ reklama. Kas tai per pranašumas, jei mašina sustoja vidury sankryžos? Prieš aptardami „Multitronic“ transmisiją, pradėkime viską nuo pradžių.
Raudonas Audi A4 Avant 2.0 TDI prisijungė prie „Auto Bild“ ilgųjų distancijų bėgikų 2009 metų spalio 22 dieną. Pirmas įspūdis – puikus. Vokiečių universalas šiuolaikiškas, gražus, prikimštas saugumą ir komfortą didinančių preidų. Taigi nieko stebėtino, kad iš pradžių bandytojų lūpos nuolat skleidė vien tik įvairius „oh“ ir „ah“. Atsižvelgiant į gerą papildomą įrangą, užteks pasakyti, kad įsigyto A4 Avant priedai (taip pat ir „automatas“) automobilio vertę padidino vienu trečdaliu. Pirmieji testo kilometrai parodė, kad šis Audi iš tikrųjų vertas savo nemažos kainos.
Įrodymai? Visi testo dienoraštyje. Vienas įrašas, nors tai buvo tik keli trumpi epitetai, suformuluotas taip: „vikrus, sportiškai komfortiškas, aukštos kokybės, tikras greitkelių kilometrų rijikas“. Kiti įrašai labai panašūs. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol pasirodė pirmieji nedrąsūs kritikos žodžiai: važiuojant prastos kokybės keliais pradėjo varginti kieta pakaba. Nepaisant to, bandytas Audi žaibiškai pelnė populiarumą ir tapo mėgstamu ilgų kelionių palydovu.