Insignia debiutas buvo labai pompastiškas. Nuo šio modelio turėjo prasidėti naujas, dar prestižiškesnis Opel modelių istorijos etapas. Ar tikroviški buvo tokie drąsūs gamintojo pažadai, patikrinome per 100 000 km ištvermės maratoną.
2010 m. sausis buvo šaltas ir gana negražus. Juodi debesys itin tankiai kaupėsi virš „Opel“ būstinės Riuselsheime… Lyg tyčia kaip tik tuo metu buvo paskelbta dar viena Insignia modelio serviso akcija – šį kartą dėl streikuojančios programinė įrangos, valdančios kietųjų dalelių filtro darbą. Šis lašas buvo paskutinis, perpildęs deguto puodą – tai „Adam Opel AG“ vadovaujančiajam direktoriui Hansui Demantui kainavo postą. Jo įpėdinis Nickas Reilly žaibiškai ir tvirta ranka ėmėsi reformų. Akimirka, kai mūsų ištvermės maratono dalyvių gretas papildė Insignia Sports Tourer su turbodyzeliniu 2.0 CDTI varikliu buvo gana jaudinanti. Be to, mūsų smalsumą labai kurstė dar du dalykai. Po daugelio metų šios markės gamintojas pagaliau sulaužė nuobodžių kampuotų universalų gamybos tradiciją ir atnaujino jų stilių ir dizainą. Be to, labai jau viliojamai skambėjo reklaminis šūkis „Insignia – geriausias mūsų sukurtas modelis“.
Taigi aptarsime viską punktas po punkto. Dizainas? Mums patinka. O štai naujojo Opel universalo idėja – jau mažiau. Prisiminkite beviltiškai didelį Vectra C Caravan ir suprasite, kodėl. Jis pirmiausia turėjo būti erdvus ir funkcionalus, o išorės dizainas buvo ne itin svarbu. Dabar šios markės gamintojas nusprendė, kad Opel automobiliai turi aiškiai išsiskirti iš kitų. Gal gamintojas pretenduoja į „Premium“ klasę? Taigi dizainas dizainu, siekiai siekiais, „deja, Sports Tourer bagažinė nėra itin funkcionali, be to, dėl stiprokai į priekį išsikišusio galinio buferio sudėti daiktus į ją tik dar sunkiau“, – toks įrašas testo dienoraštyje daug ką pasako. Tiesa, vos nepamiršome paminėti dar ir labai prastą matomumo atgal, kuris gerokai apsunkina vairuotojui gyvenimą.
Ridai pasiekus 19 341 km sulaukėme pirmos staigmenos. Insignia nenorėjo daryti „rytinės mankštos“, tad mums teko kviestis techninę pagalbą, nes kaip tyčia neturėjome užvedimo laidų. 2010 m. birželį „Opel“ atnaujino valdymo bloko programinę įrangą, kuri turėjo užkirsti kelią akumuliatoriaus išsikrovimui. Nepaisant to, mūsų Insignia elektros sistema tir toliau krėtė išdaigas. Vieną kartą informaciniame ekrane išvydome melagingą pranešimą apie vieno iš amortizatorių gedimą, vėliau, kai temperatūra lauke siekė net… vieną laipsnį žemiau nulio, sustreikavo sėdynių šildymas. Dar vėliau, šešioms valandoms sutriko navigacinės GPS sistemos darbas. Vis dėlto ją turime pagirti: mums patiko ne tik grafika, bet ir veiksminga spūsčių vengimo sistema. Beje, navigatorius yra vienintelis vidaus elementas, atitinkantis „Premium“ klasės reikalavimus.
Prie gausybės centrinės konsolės mygtukų (beveik 50!), pagaliau šiaip taip pripratome, o prie kieto plastiko ir pigių rankenų – ne. „Nemalonūs liesti jungikliai nuolat sudaro įspūdį, kad neveikia taip lengvai, kaip turėtų“, – dienoraštyje įrašė vienas automobilio bandytojų, žemiau parašęs, kad iš išorės Insignia yra gražiausias Opel nuo aštuntojo XX a. dešimtmečio. Deja, vėliau jo entuziazmas vėl sumažėjo: „tie, kurie tikėjosi sulaukti naujo „Premium“ klasės atstovo, bus nusivylę“.
Apskritai, ištvermės maratone dalyvavusio Insignia universalo vertinimas priklausė daugiausia nuo sąlygų, kuriomis buvo važiuojama. Mieste? Šiaip sau. Greitkelyje – daug geriau. Važiuojant miesto gatvėmis labiausiai trukdė ilgos pavaros, būdingos būtent „ecoFLEX“ versijai. Priprasti reikėjo ir prie trumpos pirmos pavaros bei nelabai tikslaus atskirų pavarų persijungimo. Nesužavėjo ir dvejų litrų dyzelinio variklio darbas: „traktorius universalo kėbulu“, – trumputis, bet itin taiklus variklio apibūdinimas puikavosi testo dienoraštyje. Niūrų vaizdelį dar papildė aiškiai jaučiama turboduobė.
Užmiesčio keliuose Insignia atskleidė savo geresniąją pusę. „Puikus automobilis ilgoms kelionėms“, – patvirtina testo dienoraščio įrašas. Vokietijos greitkelyje mums pavyko pasiekti 235 km/h, o 70 litrų degalų bakas leido nuvažiuoti netrumpą atstumą. Vidutinės deglų sąnaudos per visą testą siekė 7,4 l/100 km – tai geras rezultatas, turint omeny didelę paties Insignia universalo masę (1,75 t). „Kad ir kaip stengiausi, niekaip nesugebėjau peržengti 8 l/100 km ribos“, – negalėjo atsistebėti vienas Insignia testavusių redaktorių.
Sėdynės pagyrų sulaukė tik sugrįžus iš tolimų kelionių. Nenuostabu, kad jos lengvai pelnė vokiečių ortopedų draugijos AGR rekomendacijas. Rūpesčių dėl klimato kontrolės sistemos nekilo tik nuo tada, kai supratome, kaip su ją reikia elgtis. Neįtikėtina, bet norint pasiekti norimą temperatūrą, valdymo pulte reikia nustatyti trimis laipsniais didesnę temperatūrą? Be to, erzino ir tai, kad kaskart išjungus variklį programos nustatymai neišlikdavo ir juos reikėjo nustatyti iš naujo, įskaitant ir pakabos darbo režimą. Ant kelių mūsų neparklupdė ir „FlexRide“ sistema. Dinamišką važiavimo stilių mėgstantys vairuotojai rinkosi režimą „Sport“, nors dauguma bandytojų manė, jog jis per kietas. Užtat pasirinkus „Tour“ režimą, automobilis suposi tari pripučiama guminė valtis ant bangų.
Geriausia žinia mūsų laukė ištvermės maratono pabaigoje. Visiškai išardžius automobilį paaiškėjo, kad Opel kokybė nėra bloga. Beveik neradome jokių pavaros sistemos nusidėvėjimo požymių, o ant kėbulo ir pakabos nepamatėme nė kruopelytės rūdžių. Atrodo, Opel pagaliau atsikratė rudojo maro!