Ilgalaikį 100 000 km ištvermės maratoną yra įveikę ir įspūdingesni bei rafinuotesni automobiliai. Tačiau ne paslaptis, kad ilgalaikių testų reitinge daugelis jų atsidūrė už čekiško universalo.
Reta automobilių markė per pastaruosius 20 metų patyrė tiek esminių permainų kaip Škoda: nuo ratuotų rakandų gamintojo iki rimto žaidėjo Europos rinkoje. Viskas prasidėjo 1991 metais, kai „Volkswagen“ koncernas priėmė sprendimą investuoti į čekų įmonę. Dėl vokiškos technikos ir prieinamų kainų Škoda automobiliai greitai išpopuliarėjo besivystančiose rinkose, o netrūkus užėmė aukštas pozicijas ir Vakarų Europoje. Šiandien čekų gamintojas parduoda beveik milijoną automobilių per metus, o jų flagmanas Superb dažnai lyginamas net su Mercedes. Tiesa, apie Superb pasakomas epitetas „E klasė – vargšams“ skamba piktybiškai, bet nepamirškime, kad ir tokį įvertinimą reikėjo pelnyti. Taigi dar kartą nusprendėme pasižiūrėti iš arčiau į čekų ir vokiečių kokybę bei patikrinti, kaip atrodo „Premium“ klasės automobilis už protingus pinigus. Tai užtruko 24 mėnesius ir 100 000 km.
Pasirinkome, suprantama, Superb. Tai trečias pagal populiarumą čekų gamintojo modelis (po Octavia ir Fabia): nuo 2013 metų pradžios pasaulyje jau nupirkta daugiau kaip 23 tūkst. Superb automobilių. Neblogas rezultatas, tačiau blogesnis nei tų modelių, su kuriais Škoda norėtų konkuruoti ateityje. Audi A6, 5 serijos BMW, E klasės Mercedes kol kas nepasiekiami. Aišku – prestižas. O kaina? Būtent, prieš dvejus metus už Superb Combi 2.0 TSI/200 AG (šis variklis pradėtas montuoti 2010 m.) čekų automobilių pardavėjai prašė 109 tūkst. litų. Padorus pasiūlymas, nes visi žinomi konkurentai už tokią sumą siūlo bent vienu dydžiu mažesnį automobilį. Pasirinktina įranga pakėlė mūsų maratono bėgiko vertę beveik iki 130 tūkst. litų – už Škoda tai jau per daug. Net už tokią, kuri kadaise mūsų palyginamuosiuose testuose įveikė Mercedes.
Po beveik penkių metrų ilgio Superb kėbulu paslėpti iš VW Passat pasiskolinti techniniai sprendimai, o „Elegance“ versijos salono dizainas turi įtikinti vairuotoją, kad šis valdo aukščiausios klasės automobilį. Bet ilgalaikio testo dienoraščio įrašai liudija, kad testuotojų apgauti nepavyko. „Viskas atrodo šiek tiek pigiai, be to, medžio apdailos elementai labiau tikrų pensininko automobiliui.“ Pastabų nebuvo tik dėl kokybės. Pvz., sėdynės nevargino ilgose kelionėse ir išsaugojo savo stangrumą iki pat mūsų nelengvo ištvermės maratono pabaigos. Nuomonės sutapo ir vertinant vidaus apdailai panaudotą medžiagą: „daugiau jokios alcantara odos – jos tiesiog neįmanoma išlaikyti švarios!“ Tai tikrai nereikalingas priedas, kaip ir nervinamai lėta „Kolumbus“ navigacinė sistema. Susidarė įspūdis, kad ji nusprendė atitikti savo pavadinimą – prietaisas nustatydavo trasą tarsi sekstantas. Testo dienoraštis patvirtina: „informacija apie spūstis (remiantis TMC sistema) yra neaktuali, trasų nustatymo būdas – netikslus, o sistemos veikimo greitis primena seną „Atari“ kompiuterį“.
Tas pats vairuotojas tiksliau apibūdino Škoda Superb charakterį. „Tai automobilis, tam tikra prasme netekęs emocijų – nesužadina euforijos, bet ir per daug neerzina. Valdymas yra toks paprastas ir intuityvus, kad važiuojant leidžia sukaupti visą dėmesį į kelią.“ Nebėra ką bepridurti – Superb yra geras palydovas ilgose kelionėse ir tikras kilometrų rijikas, bet viliotoju jo nepavadinsi. Važiavimo komfortas? Šiek tiek trūksta iki „Premium“ klasės.
