Pilkasis baronas

Lengvas šokas. Tačiau ne tiek iš baimės, kiek iš netikėtumo. Praeiviai netiki savo akimis, jie pasimetę, krapšto pakaušį ir sutartinai linguoja galvomis iš nuostabos: tai, kas juos išmušė iš vėžių turėjo būti kažkas panašaus į visiškai pliką juokdarį, padebesiais švilpiantį pro šalį. Tačiau tai – Leyat Hélica, modelis 2 H 8 H.P. Ne, tai ne fotomontažas: 1921 m. pagamintas propeleriu varomas automobilis tikrai važiuoja! Bet turbūt greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei Hélica niekam neprieštaraujant, ramiai važiuos gatvėmis ir bus laikoma visaverte transporto priemone.

Kad tai nėra lėktuvas – taip pat aišku be jokių abejonių. Na, prie vairo taip pat jautiesi šiek tiek sutrikęs, kaip ir skaitydamas šias eilutes. Ir dar, pilotas, sėsdamas į šį bolidą, turi viską pamiršti, ką apie automobilio vairavimą žinojo iki šiol. Vizija: lėktuvas – kiekvienam Dabartinis Hélica savininkas į šią transporto priemonę įmontavo slaptą elektrinį starterį, jungiamą jungikliu. Propeleris pradeda suktis, tuomet įsijungia dviejų cilindrų variklis ir kampuota „dėžė“, kurioje sėdi pilotas, pradeda neritmiškai drebėti. Pamatęs šį vaizdą, Marcelas Leyatas (1885–1986) pažangus savo laikmečio aviatorius, jaustųsi labai išdidžiai. Ispanijos karalius taip pat didžiuotųsi, nes jis buvo vienas iš 25 klientų, įsigijusių automobilį su propeleriu.

Konstruktorius M.Leyatas savos gamybos skraidančiu aparatu pirmą kartą į orą pakilo 1909 metais ir netrukus jau turėjo viziją: sukurti lėktuvą, kurį galėtų valdyti kiekvienas. 1913 m. jis sukonstruoja korpusą su trimis ratais ir propeleriu ir šią konstrukciją pavadina „Hélicocycle“. Bet tai nėra visiška naujovė: išradus lėktuvą ne kartą buvo bandyta sukurti propeleriu varomą automobilį. Tačiau M.Leyatas, kuris save vadino „inžinieriumi filosofu“, pirmasis šią koncepciją įgyvendino iki galo. M.Leyato manymu, didžiausias šios koncepcijos privalumas – gaunama galia ir naudingumo koeficientas: vietoj to, kad variklio varomoji jėga būtų naudojama ir pavarų perjungimui, ir kardaninio veleno darbui, propelerio užduotis tik skrosti orą.

Stabdžius konstruktorius sumontavo ant standžios priekinės ašies, kurios dalys turėjo aerodinaminę formą – vėliau tai buvo panaudota kuriant lenktyninius „Formulės 1“ automobilius. M.Leyatas stebėjo žuvis ir nustatė, kad jos uodegos peleką naudoja judėjimo valdymui. Tokį patį principą jis pritaikė Hélica modelyje: galinė automobilio ašis veikia tokiu pačiu principu. Paprasta valdyti, bet važiuoti pavojinga Dar ir šiandien M.Leyato gerbėjai jo idėjas vadina „poetiškomis“: prieš Pirmąjį pasaulinį karą automobilių vairavimui reikėjo kai kokių specialių įgūdžių, o štai Hélica valdyti buvo labai paprasta, nes nereikėjo keisti pavarų, o prie vairo nebuvo rankinio uždegimo skirstytuvo reguliatoriaus. Hélica pradėta gaminti tik 1919 metais ir buvo su uždaru arba atviru kėbulu, tačiau kainavo tiek, kiek Bugatti, o turėjo tik dvi sėdimas vietas.

Kai vienas pirkėjas paklausė, ar galėtų užsisakyti keturių vietų Hélica, M.Leyatas pasiūlė jam įsigyti du automobilius. Tačiau ir vieno Hélica yra daugiau nei gana, nes jo pilotas primena kamikadzę: visos išmetamosios dujos ir šilti kuro garai pučiami jam tiesiai į veidą. 1913 metų „Anzani“ variklio galingumas siekia 15 AG – tai leidžia automobiliui tiesiojoje pasiekti 80 km/h greitį. Teoriškai. Jei kelyje pasitaiko statesnė įkalnė – ji automobiliui neįveikiama, nors jo medinis kėbulas sveria tik 225 kg. Dviejų cilindrų variklio apsukos siekia 1300 aps./min., nes karbiuratorius yra oro srauto traukos viduryje – važiuojant didesniu greičiu degalai jo nespėja pasiekti ir karbiuratorius lieka tuščias.

Toliau laukia šiuolaikinis transporto žiedas: būtų gerai, kad Hélica galėtų pristabdyti, tačiau tai reikštų prarasti trauką. Be to, dvi stabdžių paminas (viena pamina – vienam ratui) būtina nuspausti griežtai vienu metu, kad Hélica nepradėtų slysti į šoną ir liktų savo juostoje. Hélica pavojinga ir sunku vairuoti dar ir dėl to, kad žmogui, sėdinčiam už stačiai įstatyto vairo, visiškai neaišku, ar galiniai ratai spėja suktis važiavimo kryptimi. „Vis dėlto skristi yra puikus, ore jautiesi daug saugiau – anuomet teigė vienas pilotas po bandomojo važiavimo triračiu Hélica. Istorijos ironija: Marcelas Leyatas 1924 metais Prancūzijai sukūrė dar vieną lėktuvą, kurį bandant, dėl piloto lengvabūdiškumo, lėktuvui leidžiantis šis sudužo. Taigi lėktuvą buvo lengva valdyti skrendant, bet tik ne jam leidžiantis.