
Automobilių, pasiekusių 300 000 km ridą yra daugiau, nei manote. Tiesiog daugumos jų kilometrų skaitiklis atgal atsuktas perpus. Paprasčiausiai šie skaičiai peržengia psichologinį barjerą, po kurio daugumas automobilių modelių traktuojami kaip neparduodami!
Norint parduoti automobilį, kuriuo nuvažiuota 300 000 km, teks šiek tiek į jį investuoti: pakeisti vairo odą, nudažyti nublukusį plastiką, kartais pakeisti sėdynių poroloną ar gobeleną (o galbūt užvalkalus užteks paprasčiausiai išskalbti), viską gerai išvalyti ir nupoliruoti. Paskui atsukti odometrą, atsižvelgiant į tai, kokį įspūdį padaro automobilis po atgaivinimo – kartais keliomis dešimtimis tūkstančių kilometrų, o kartais ir perpus. Deja, techniniu atžvilgiu mašina jau yra labai nudėvėta ir ne itin verta pasitikėjimo, be to, poliravimo priemonių poveikis gana greitai baigsis ir atsiskleis tikrasis „nuovargis“.
Kaip nenusipirkti visiško „metalo laužo“? Kokių išlaidų tikėtis? Čia nėra jokios taisyklės, nes visi tiek daug kilometrų nuriedėjusio automobilio labiausiai gendantys ir natūraliai susidėvintys elementai buvo bent kartą pakeisti arba restauruoti. Be to, yra skirtumas, ar 300 000 km buvo važiuoti Vokietijos greitkeliais, ar, pavyzdžiui, duobėtomis Kauno gatvėmis.
Blogiausi tokie gedimai, kurių neįmanoma pašalinti be specialisto pagalbos ar montuojant naudotas detales. Būkime atviri: pigiau remontuoti benzinu, nei dyzelinu varomą automobilį, nebent dyzelinį motorą turintis automobilis išties yra seniai pagamintas ir neturi brangios priežiūros reikalaujančių elementų – nei įpurškimo siurblio, nei elektroninių purkštukų patys nesuremontuosite, o ir jų remontas gali kainuoti ne vieną ir du šimtus eurų, bet gerokai daugiau. Kai kuriuos modelius patariame „apeiti dideliu lanku“ – nuvažiavę 300 000 km jie verti beveik tiek, kiek ir bake esantys degalai.
Pavyzdžiui, dyzelinis VW 2.5 V6 motoras: paprastai net nepasiekus 300 000 km ridos, suskyla variklio galvutė, sugenda įpurškimo ir alyvos siurbliai. Remonto kaina? To imtis net neverta! Arba Audi A6 Allroad: prie pavaros trūkumų prisideda pneumatinės pakabos bėdos – tai priežastis, kodėl šie automobiliai tokie pigūs. Kontrastas – kukliai įrengtas Golf 1.6, kuris net ir nuriedėjęs 300 000 km yra pasiruošęs tolesniems iššūkiams. Kaip pirkti? Labai daug apie automobilį pasakys bandomasis pasivažinėjimas. Jei automobilio kėbulas atrodo gerai, variklis neskleidžia įtartinų garsų, nematyti būsimų neatidėliotinų investicijų, dėl kurių toks pirkinys taptų nevertas dėmesio, ir modelis nėra visiems gerai žinoma „uždelsto veikimo bomba“ – mašiną galima pirkti. Tik visada prie tokio automobilio kainos reikia pridėti būtiniausių būklės gerinimo procedūrų išlaidas: jei gauti skaičiai tinka, viskas tvarkoje. Deja, ne vienam 300 000 kilometrų nuvažiavusiam automobiliui tenka iškeliauti į sąvartyną.
ALYVA SENAM VARIKLIUI
Kuo jaunesnis modelis, tuo didesnė rizika, kad važinėti automobiliu, nuriedėjusiu 300 000 kilometrų, neapsimokės, net naudojant pigiai pirktas dalis. Vis dažniau paprasto detalių keitimo nepakanka. Jas reikia kalibruoti, nustatyti ir užprogramuoti elektroniką, kad viskas veiktų sklandžiai, o tai jau nemažai kainuoja.
IŠVADA
Senesniuose automobiliuose, kurių detalės nereikalauja specifinės klampos alyvos, galima naudoti didelės klampos ir aukštos temperatūros alyvą (pavyzdžiui, 10W-60 vietoj 10W-40). Tokios alyvos naudojimo privalumai: variklis dirbs tyliau, mažiau nutekės alyvos, padidės įšilusio variklio
tepimo slėgis.
Naudoti alyvos sutirštinimo priemonę („variklio gydytoją“) labai rizikinga. Negalima numatyti, kokius parametrus turės mišinys, kuris susidarys, sujungus variklio alyvą su tokia sutirštinimo priemone – šių priemonių gamintojai nenurodo, kaip įpylus tirštiklio keičiasi alyvos klampa ir kiek ji priklauso nuo tirštiklio kiekio.
Jei pakeisite alyvą į didesnės klampos priemonę, dar nereiškia, kad turite naudoti mineralinę alyvą (žemesnės klasės) vietoj sintetinės. Priešingai – kuo geresnės kokybės tepamoji priemonė, tuo geriau ji dirba ne vieną šimtą tūkstančių kilometrų eksploatuotame variklyje.
Mažos klampos alyva, t.y. „skysta“ (pavyzdžiui, 0W-20, 5W-30), iš esmės sudaro ploną alyvos sluoksnį, kuris gali nepakankamai apsaugoti gerokai „padėvėto“ variklio elementus.
Dėmesio: prieš nuspręsdami pakeisti variklio alyvą, nes ji dega ir skleidžia mėlynus dūmus, pasistenkite pirmiausia diagnozuoti gedimą. Pavyzdžiui, pakeisti vožtuvų tarpines nėra brangu, o būtent tai kartais išsprendžia rūpesčių kaliančią problemą.
RŪPINKITĖS ORO KONDICIONAVIMO SISTEMA, NES JI DAUG KAINUOJA! NEĮJUNKITE TUŠČIAI
Oro kondicionieriaus priežiūra pigi, kol tereikia keisti tik freoną ar jo papildyti arba pakeisti filtrus. Kiekvienas nereikalingas garsas susijęs su brangia diagnostika ir dalių keitimu – paprastai servise tai kainuoja iki 100 eurų. Tačiau delsti neapsimoka. „Sausai“ veikiantis kompresorius paprastai nusidėvi, o naujas kainuoja daug. Naujojo kaina siekia iki 1000 eurų, o naudoto, bet dar gero – paprastai ne mažiau 300 eurų. Žinoma, kondicionavimo sistemą visada galima atjungti ir priprasti prie minties, kad jos nėra, tačiau ar mums to reikia?
IŠVADA
Kuo jaunesnis modelis, tuo didesnė rizika, kad važinėti automobiliu, nuriedėjusiu 300 000 kilometrų, neapsimokės, net naudojant pigiai pirktas dalis. Vis dažniau paprasto detalių keitimo nepakanka. Jas reikia kalibruoti, nustatyti ir užprogramuoti elektroniką, kad viskas veiktų sklandžiai, o tai jau nemažai kainuoja.
ABL, 2015 m. Nr. 3