Ne taip seniai nusipirkau automobilį su dyzeliniu varikliu ir kietųjų dalelių filtru. Veždamas jį į servisą patikrai, su savimi pasiėmiau ir alyva – tokią, kurią visąlaik naudojau savo anksčiau turėtose mašinose. Deja, mechanikas pasakė, kad ši alyva mano dabartiniam automobiliui netinka, nors tai firminė sintetinė alyva, skirta dyzeliniams varikliams. Jis pasiūlė man kitą, brangesnę,
tariamai specialiai varikliams su DPF filtrais skirtą alyvą. Ko tokio ypatingo turi ši alyva? Ar tik nebuvo taip pasielgta, norint parduoti man brangesnį produktą? Svajūnas
Mechanikas galėjo būti teisus, be to, tikriausiai kalba ėjo ne apie geresnes siūlomo produkto tepamąsias savybes. Kiekvienas, net visiškai gerai veikiantis variklis, dirbdamas degina bent
minimalų alyvos kiekį. Variklio alyvose yra priedų, kurie gerina jų parametrus. Deja, daugelis tokių medžiagų degdamos palieka suodžių nuosėdų, kurių išmetamųjų dujų valymo sistemos nesugeba pašalinti. Šios dalelės gali užkimšti kietųjų dalelių filtro kanaliukus, todėl pastarasis susidėvi greičiau. Alyvų gamintojai parengė specialias tepimo priemonių receptūras, kurios neturi priedų, galinčų užkimšti išmetamųjų dujų valymo sistemas. Tokios alyvos vadinamos mažai suodžių sudarančiomis alyvomis (low SAPS), nes joms sudegus, susidaro minimalūs varikliui pavojingų sulfatinių suodžių ir fosforo bei sieros junginių. Naudojant pigesnę, bet netinkamų parametrų alyvą, laikui bėgant išlaidos tampa labai didelės. Pakeisti užsikimšusį kietųjų dalelių filtrą, atsižvelgiant į konkretaus automobilio modelį, gali kainuoti ir iki tūkstančio, ir gerokai per tūkstantį eurų.
ABL, 2015 m. Nr. 7
