Didesnę ilgalaikio testo dalį kompaktinis Opel vienatūris įveikė be priekaištų. Leistis šiuo Zafira Tourer su biturbininiu 2.0 CDTI/195 AG varikliu ilgas keliones – vienas malonumas. Jau buvome beapsidžiaugią, bet Zafira mums netikėtai pažėrė staigmenų.
Tikras mūsų favoritas – tokiu nuo pat ilgalaikio testo pradžios buvo šis Opel Zafira Tourer vienatūris. Pirmuosius 16 000 km automobilis įveikė puikiai, o mūsų „skundų knyga“ liko net neatversta. Vairuotojai, kurių per šį laiką buvo net 18 (!), tik spėdavo keistis: įveikę po kelis šimtus kilometrų jie skubėdavo estafetę perduoti kitiems. Nė vienas jų Zafira vienatūrio neburnojo, niekam net minties nekilo į rankas paimti rašiklį. Pirmasis įrašas dienoraštyje pasirodė tik įveikus 16 050 km. Dėl smulkmenos – perspėjimo apie susidūrimą sistemos „kaprizus“.
PUIKI PRADŽIA – PUSĖ DARBO?
Apibendrindami pasakysime, kad automobilis mums paliko gerą įspūdį: universalus, pritaikytas visiems gyvenimo atvejams. Erdviame salone – penkios patogios sėdimos vietos. Mums gerai pažįstamą modelio koncepciją (tai trečios kartos Zafira modelis) šiek tiek koreguoja „egzotiškas“ variklis. Triukšmingas, dviejų litrų darbinio tūrio motoras su dviem turbokompresoriais, yra velniškai galingas. „Pažabodamas“ 195 AG (mūsų matavimai atskleidė, kad jis yra dar galingesnis – 199 AG), 1776 kg sveriantį Zafira vienatūrį jis traukia it lokomotyvas. Nepaisant puikių charakteristikų, griežtesni taršos reikalavimai išbraukė šį 2.0 Biturbo motorą iš siūlomų variklių gamos. Vis dėlto mes šį variklį minėsime geru žodžiu, nes jis nelengvą Zafira vienatūrį paverčia tikru greitkelių ekspresu.
„Variklis akimirksniu reaguoja į akceleratoriaus paspaudimą: du turbokompresoriai, kurių kiekvienas veikia skirtingu variklio režimu, panaikina bet kokį uždelsimą. Puiki trauka juntama iki pat 5000 aps./min. ir net skriejant didesniu kaip 160 km/h greičiu variklio elastingumas išlieka gana geras“, – techninius niuansus šiek tiek detaliau komentuoja vienas mūsų kolega. Blogiausia, kad šis potencialas kiekvieną kartą provokavo spausti greičio pedalą, todėl vidutinės šio testo degalų sąnaudos pasiekė net 8,8 l/100 km. Testo pradžioje specialiai techniniame centre išmatuotos vidutinės degalų sąnaudos siekė 6,7 l/100 km, testo pabaigoje – 7 l/100 km, taigi skirtumas nemažas. Sunerimti privertė ir automobilio transmisija, apie kurią dienoraštyje yra toks įrašas: „Po kurio laiko šešių greičių mechaninė pavarų dėžė prarado tikslumą, akivaizdžiai sunkiau pavyksta perjungti pavaras iš trečios į ketvirtą ir iš ketvirtos į penktą.“
Net šios nedidelės pastabos ilgalaikio testo metu vairuotojams nuotaikos nesugadino. Automobilis išlieka stabilus net važiuojant dideliais greičiais, jis turi ir efektyvius stabdžius. Pakaba gana minkšta ir neorientuota sportiškam važiavimui, užtat kelio nelygumus ji sugeria puikiai, netrukdydama mėgautis kelione. Komentaras apie pakabos darbą vienintelis ir jį parašęs vairuotojas yra ekstremalaus vairavimo su šonaslydžiu gerbėjas. Pasak jo, viename greitame kalnų viraže galinė ašis ėmė lenkti priekinę. Laimė, viskas baigėsi tik sudrėkusiais delnais.
DIDELĖ GALIA – NE VISADA PRIVALUMAS
Ekstremaliai važiuoti mėgstančiam mūsų kolegai vertėjo ne siekti greičio rekordo įveikiant posūkius, o įsiklausyti į gale sėdinčių šeimos narių nepasitenkinimo kupinus komentarus. Vientūryje sėdima aukštai, lyg kokiame SUV klasės visureigyje, aplinkiniais vaizdais galima mėgautis pro didelius langus. Savo ruožtu sėdynės, įvertintos Vokietijos ortopedijos centro sertifikatu, užtikrina išskirtinį komfortą. Trumpai tariant, tai idealus automobilis svajonių atostogoms. Taip ir būtų, jei ne keletas trūkumų ir pastabų, sugadinusių pirmą įspūdį. Antroje eilėje, vietoje vientisos pasostės, įrengtos trys atskiros, sulankstomos sėdynės. Neabejotinas privalumas sėdynes nustūmus iki galo atgal virsta trūkumu – salono grindyse atsiveria niekaip nepridengta įduba. Bagažinės dangą parinkusi „Opel“ komanda greičiausiai nė nemėgino jos išsiurbti. O tai padaryti sudėtinga. Salono apdailos plastikas taip pat nėra aukštos kokybės. Kad ir plastikinės slenksčių juostos – nuvažiavus 3000 km jos atrodo tokios subraižytos, tartum automobilis jau būtų „perkopęs“ 100 000 km. Stumdoma priekinė alkūnės atrama jau nemaloniai braška. Kai kurie įrangos elementai atrodo tarsi iš praėjusio dešimtmečio (pavyzdžiui, monochrominiai ekranai), o kai kurie prietaisai ir jų funkcijos valdomos labai sudėtingai. Norėdami patvirtinti navigatoriuje pasirinktą maršrutą, turime spausti ne didelį pagrindinį mygtuką (tai būtų pernelyg paprasta), o virš jo esantį mažą ir nepatogų.
DAUGIAUSIA BĖDŲ DĖL SMULKMENŲ
Keletą kartų užstrigo navigacijos sistema, „Bluetooth“ sąsaja taip pat neveikė sklandžiai, o perspėjimo apie susidūrimą sistema reagavo net į gretimoje juostoje važiuojančius automobilius. Kritikos sulaukė ir lietaus jutiklis, lėtai reaguojantis į besikeičiančias oro sąlygas, bei neskubanti paleisti variklį „Start-Stop“ sistema. Pastabų daug, tačiau liūto dalis jų tenka ne rimtiems trūkumams, o erzinančioms smulkmenoms. Kokiu balu įvertinti „Opel“ technikų kvalifikaciją, jei jie ilgai neišsiaiškino, iš kur sklinda keisti garsai automobiliui važiuojant atbuline pavara? Įveikus 29 781 km Zafira pradėjo taip garsiai cypti, kad nusprendėme nedelsiant vykti į dirbtuves. „Nieko rimto neradome“, – štai tokio atsakymo sulaukėme. Triukšmo priežastis nepaaiškėjo ir po kitos apžiūros! Tik įveikus 35 261 km kažkam kilo mintis pakeisti galinių stabdžių apkabų vibracijos slopintuvus. Dėl šios ir dar kelių nesėkmių (pavyzdžiui, automatinio oro kondicionieriaus valdymo modulio gedimo) Zafira skiriame galutinį įvertinimą 5–. Ne pats geriausias įvertinimas tikram greitkelių ekspresui.
ABL, 2016 m. Nr. 2
