Naujas C3 stilius šiai prancūzų markei suteikė naujų spalvų. Ko vertas naujasis Citroën įvaizdžio formuotojas, išsiaiškinsime palygine jį su Renault Clio ir Peugeot 208.
Mažasis Citroën šviečia ryškiai balta spalva, dėvi raudoną „skrybėlę“ ir yra apjuostas juodomis juostomis. Apie tokios išvaizdos automobilius vyrauja dvi nuomonės. Pirmoji: ne, tai tikrai ne man, mieliau rinkčiausi pilką ir neišsiskiriantį automobilį. Antroji: ak, kaip žavu, tuojau pat apsimausiu prie jo išvaizdos derančias kelnes. Smagu, kad vis daugiau žmonių, net ir tų, kurių gyslomis neteka prancūziškas kraujas, renkasi antrąjį variantą. Kaip tai primena senus gerus laikus, kai Renault R5 arba Peugeot 205 vokiečiams demonstravo, kaip galima apjungti šarmą, sportiškumą ir praktišką penkerių durelių kėbulą į vieną stilingą kvepalų buteliuką ant ratų. Šių savybių netrūksta ir naujajam C3, kuris mus bando sužavėti savo efektinga „nosimi“ aukštu profiliu ir specialiomis šoninėmis „Airbump“ apsauginėmis plokštėmis. Puiku! Tačiau ko vertas šis žavusis miestietis, palyginti su jo tautiečiais? Tuo labiau kad nei Peugeot 208, nei Renault Clio taip pat neatrodo kukliai kaip Pelenė.
Būdamas lygiai keturių metrų ilgio, C3 idealiai atitinka miesto automobilių klasę. Bet kodėl taip sudėtinga jį parkuoti? Žinoma, vaizdą, kurį užstoja platūs galiniai statramsčiai, gali pakeisti garsiniai jutikliai, o štai ankštų sėdynių gale ir mažiausios tarp šio testo dalyvių bagažinės talpos (maks. tik 922 litrai) nepavyks pakeisti už jokius pinigus. Priekyje Citroën daugiau erdvės, o dizaineriai kurdami vadovavosi vieninteliu šūkiu – darykime viską kitaip! Ovalo formos vėdnimo grotelės atrodo lyg atkeliavusios iš praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, prietaisų skydelį juosia raudonas apvadas su medžiaginiais intarpais. Apskritai, visų trijų automobilių salonai yra visiškai kitokie nei, pavyzdžiui, korėjietiškų miesto mašinų, bet jie turi ir savų trūkumų – juose sumontuotos per daug minkštos ir nepatogios sėdynės.
Mažieji Citroën C3 ir Peugeot 208 naudoja tas pačias technologijas. Trijų cilindrų 110 AG turbobenzininis variklis, važiuojant didesnėmis apsukomis, skleidžia šaižų garsą, bet dirba smagiai ir per mūsų atliekamą testą sunaudoja tik 6 l/100 km. Senamadiškos penkių greičių mechaninės transmisijos, kurią jau beveik buvome pamiršę, pavaros perjungiamos itin didelę eigą turinčia svirtimi. Vis dėlto, ji visai neprastai dera su komfortiškai suderinta Citroën pakaba – automobilis nebando apsimesti sportininku ir puikiai tinka kaip kasdienis duobių glaistytojas.
Tiesa, pakabos eiga vis dėlto pasiekia galimybių ribas ir, didesniu greičiu važiuojant itin duobėtu keliu užmiestyje, prancūzas kartkartėmis savo keleivius mesteli net iki lubų. To paties koncerno brolis 208-asis modelis, nors ir turi identiškas šaknis, vis dėlto yra „išdrožtas iš kito medžio“. „GT-Line“ versijos sėdynėms būdingas itin geras šoninis prilaikymas, pakaba užtikrina puikų balansą tarp komforto ir azarto. Taip pat sportiškumo suteikia ir vairo sistema – kaip ir kituose Peugeot modeliuose, mažas vairas yra neįprastai žemai ir, priklausomai nuo vairuotojo ūgio, į prietaisų skydelį žiūrima arba per jo viršų, arba, deja, jis užstoja rodmenis.
Nepaisant to, 208-asis yra patogesnis vairuoti būtent dėl vairo sistemos: kitaip nei C3, jis sukamas standžiau ir standumas harmoningai stiprėja didėjant greičiui – taip garantuojamas užtikrintas valdymas. O štai didelis multimedijos sistemos ekranas pagyrų nenusipelno: net ir svarbiausioms funkcijoms valdyti čia nėra jokių rankenėlių, o viskas valdoma informacija perkrautame ekrane – pasinaudojęs juo, greitai užsimana paties paprasčiausio grotuvo be jokių įmantrybių.
Arba bent tokio, koks sumontuotas Renault automobilyje. Clio prietaisų skydelio viduryje esantis ekranas stebina savo įmantriu dizainu, labai aiškiai išsiskiria ir yra puikus vairuotojo pagalbininkas. Dėl to mes galime per daug nebambėti dėl šiaip jau ne itin erdvaus salono, nors ir turime priekaištų vidutiniškai surinkimo kokybei. Beje, prakalbus apie tai, pasakysime, kad visiems šiems trims mažyliams reikėtų pasimokyti iš Hyundai automobilių gamintojų.
Vis dėlto modernus Clio „rūbas“ slepia paprastą ir praktišką automobilį. Bet kokio sudėjimo vairuotojas prie dideliu diapazonu reguliuojamo vairo įsitaisys patogiai, o ir sėdynėmis skųstis nebus priežasties. Ką gi, važiuojame. Vairo sistema suteikia pasitikėjimo, o pakaba suderinta standžiai ir sportiškai – tai itin dera su trumpa šešių pavarų greičių dėžės svirties eiga. Vienintelis šiame teste keturių cilindrų variklis skamba kaip tikra muzika, palyginti su trijų cilindrų variklių kalimu, bet veržlumu jis neišsiskiria ir, būdamas tokio paties darbinio tūrio, sunaudoja visu litru daugiau degalų.
Žinoma, šiais nedideliais miesto automobiliais tolimais atstumais niekas nevažiuoja, tad ir šis skirtumas nėra labai aktualus. Be to, pirkėjai dažniausiai renkasi versijas su silpnesniais benzininiais varikliais ir kuklesnės komplektacijos nei brangūs šio palyginamojo testo automobiliai – Peugeot ir Citroën kaina prilygsta aukštesnės klasės automobiliams. Taip pat nors Peugeot ir turi dviejų zonų klimato kontrolę, tačiau jo navigacijos sistemoje nėra galimybės pasirinkti kalbą. O ar įdomiau tai, kad šildomos 208-ojo sėdynės papildomai kainuoja 242 eurus, o jo platformos brolyje C3 jos yra standartinėje komplektacijoje. Išties labai keista.
Kad ir kaip būtų, rinkdamiesi automobilį būsimi Citroën pirkėjai tikrai turės kur leisti pinigus – pritaikydami automobilį savo skoniui prie konfiguratoriaus jie praleis tikrai daug laiko.
Ar „Metropolitan“ pilka kėbulo spalva tinka prie „Onyx“ juodo stogo? Tiek daug pasirinkimo galimybių gali privesti iki nevilties – na, bet turėti pasirinkimą iš daug skirtingų spalvų visada smagu, net jei ir nesate prancūzas.
Daugiau: ABL, 2017 m. Nr.3
