Šiūderių šeima jau nuo 1995 metų turi savo kampuotąjį šveduką – šis Volvo ne tik triūsia jų nuosavoje fermoje, bet ir su visa šeima keliauja po Alpes.
Prieš 22 met us gimus sūnui Nilsui, Svenas ir Kornelija Šiuderiai pajuokavo, kad 18-ojo gimtadienio proga Nilsas gaus dovanų automobilį. Iš anksto pasirūpindami viskuo, ko tik galėtų prireikti šeimyniniam gyvenimui gimus vaikui, jie nutarė, kad jų nuosavoje karvių fermoje turi būti ir talpus universalus automobilis. Jų senasis antrasis golfukas Šiūderiams pasirodė esąs per ankštas trims šeimos nariams. Tad jie pradėjo naujojo automobilio paieškas.
Netoliese įsikūrę automobilių pardavėjai palengvino Šiūderių paieškas. „Iš pradžių apsilankėme Mercedes parduotuvėje, bet dėl mūsų jie net nuo kėdės atsikelti nesiteikė“, – pasakoja Svenas. „Volkswagen“ atstovybėje mums pasiūlė vieną po avarijos taisytą Golf Variant. Ir už jį prašė tiek pat, kiek ir už Volvo, kurį pardavinėjo priešais įsikūręs prekiautojas automobiliais, – prisimena Kornelija, – lygiai 28 tūkst. markių. Labai geros būklės, o ankstesnė savininkė buvo pardavėjo dukra“. Po bandomojo važiavimo abu net nebenorėjo lipti į jokį kitą automobilį – taip jiems patiko šis švedukas.
Taip prasidėjo Šiūderių šeimos nuotykis, o tuomet dar tik trejų metų Volvo automobiliui, pirktam tiesiai iš automobilių pardavėjo dukters rankų, kartais ir gana varginantis gyvenimas karvių fermoje: Svenas keliasi apie penktą valandą ryto ir pradeda melžti 95 laikomas karves, o vien tik tai užtrunka apie dvi valandas. Po rytinio melžimo greitai papusryčiaujama, po to jis šeria galvijus arba juos pergina iš vienos ganomos pievos į kitą. Be to, kiekvieną dieną laukia ir kiti su raguočiais ir ūkiu susiję darbai: pasirūpinti veršeliais, sutaisyti ar pastatyti naujus aptvarus, apdengti siloso ritinius ir t. t. Papietavus reikia „pakloti patalus“ – taip kvalifikuotas ūkininkas meiliai kalba apie karvių gardų pabarstymą šiaudais. Vėliau prasideda dar vienas šėrimas ir antrasis gyvūlių melžimas. Ir, žinoma, visi kiti reikalingi ir kasdien atsirandantys darbai, nes juk visada kas nors nutinka. Ūkis veikia kiaurą parą ir septynias dienas per savaitę. Su visais darbais susidoroja Svenas – tik jau kurį laiką karves melžti jam padeda dar viena melžėja – Kornelija, kuriai tenka pasirūpinti ir visu popierizmu.
Tiesa, dauguma darbų ūkyje atliekama su specialia technika. Nepaisant to, už daug ką atsakingas yra ir Volvo, pavyzdžiui, už koncentruotų pašarų maišų atvežimą, stogo skardos lakštų gabenimą, priekaboje jis atitempia ir nedidelį ekskavatorių. Net ir per itin retai pasitaikančias atostogas volvukas (taip švelniai jis yra vadinamas) neturi per daug laisvo laiko: 1997 metais gimsta Kendra, šeima jau keturiese keliauja iki pat Anglijos, į šveduko bagažinę susikrovę du vaikų vežimėlius, ne vieną lagaminą ir net 20 litrų talpos atsarginį kanistrą. Vėlesnės kelionės nusidriekia ir į Lenkiją, Olandiją, Prancūziją, Šveicariją; kartą su atsarginiu ratu buvo grįžtama iš Austrijos iki pat namų. Kita vertus, ne tiek jau daug ir būta tų techninių nesklandumų: vieną kartą neužsivedė variklis, kitą kartą prakiuro radiatorius. Daugiau gedimų kaip ir nebuvo.
Taip ir bėgo metai… Dukra Kendra jau pilnametė, keliasi gyventi kitur ir automobiliu persiveža savo mantą. O 2013- ųjų gruodžio 22 dieną kadaise sūnaus gimimo proga juokais pasakyti žodžiai apie automobilį Nilsui tampa tikrove: 18-ojo gimtadienio proga šalia torto su gimtadienio žvakute gulėjo padėti ir Volvo rakteliai. Nilsas ne itin tausoja ar gailisi jau gerokai senstelėjusio šveduko: penkiskart per savaitę kasdien po 70 km važinėja pirmyn ir atgal į žemės ūkio mokyklą. Arba, pavyzdžiui, į mieste vykstantį sunkiojo metalo muzikos festivalį, kuriame jis atranda dar vieną senojo volvuko privalumą: pasirodo, į bagažinę kuo puikiausiai telpa net ir dviejų metrų ilgio čiužinys.
Per savo jau 22 gyvavimo metus Volvo 245 su viskuo susidorojo nesiskųsdamas. Automobilis, varomas 2.4 dyzelinio variklio, ištikimai tarnavo nerodydamas didelių kaprizų, žinoma, pravažiavus 30 000 kilometrų vis reikėdavo pakeisti senąsias pakaitinimo žvakes naujomis. Tiesa, odometras prieš kelerius metus įstrigo rodydamas 285 000 kilometrų ridą – Svenas mano, kad tikroji rida dabar turėtų būti jau apie 400 000 km. „Pats tas, vos pravažinėtas“, – mano jis ir tai yra puiki priežastis pasilaikyti šį šveduką savo ūkyje dar kurį laiką…
Daugiau: ABL, 2017 m. Nr.7
