Šiemet Lietuvą labdaringame Afrikos ralyje atstovavo panevėžiečių komanda „Asistemos“. Panevėžiečių ekipažas, kurį sudarė Andrius Meržvinskas ir Gytis Preidis, sudėtingą, daugiau 9000 km ilgio, atstumą įveikė senu Toyota 4runner visureigiu.
Ralis Budapeštas–Bamakas – tai ne sekmadieninis pasivažinėjimas, ne piknikas parke ir net ne atostogos su „viskas įskaičiuota“ paketu. Tai varginantis, dvi savaites trunkantis vairavimas „nedraugiškais“ keliais. Tai varžybos, pašėlęs nuotykis nuo Budapešto iki Bamako. Tiesa, šiemet ralis finišavo Bandžulyje, Gambijoje. Šis ralis skirtas tiems, kurie svajojo apie Dakarą, Afriką, Sacharą ir kelionę ekstremaliomis sąlygomis. Tai renginys su minimalia pagalba – jeigu patekai į bėdą, turi pasikliauti tik savimi ir savo kolegomis.
Pastaraisiais metais nuo 2005-ųjų organizuojamas ralis Budapeštas–Bamakas išaugo į didžiausią pasaulyje labdaringą ralį. Kiekvienais metais Afrikos gyventojams suteikiamos pagalbos bendra vertė siekia per 700 000 eurų. Pasidalinti įspūdžiais apie įveiktus snieguotus Europos kelius, Maroko smėlynus, Sacharos kopas, „Auto Bild Lietuva“ paprašė Andriaus Meržvinsko.
Priežastis paskatinusi išvažiuoti ir patirti šį nuotykį?
Priežasčių daug. Dar mokykloje, skaitant Žiulio Verno, Danielio Defo, Džeimso Kuperio knygas apie keliones, kilo noras išvysti Afriką, ją pažinti. Šį norą dar labiau sustiprino Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionės bei prieš dešimt metų aplankytos pirmosios Afrikos šalys Egiptas ir Tunisas (jei jas galima pavadinti Afrika). Sakoma, kad Afrika arba pakeri visam gyvenimui, arba kartą pabuvojus, ten jau niekada nesinorės grįžti. Manau, man pasisekė, nes kolegai Gyčiui tik užsiminus apie šią kelionę, planuotą beveik 10 metų (pirmą kartą apie Budapešto–Bamako ralį sužinojau 2008 m.), ir gimė šio nuotykio idėja.
Kas buvo sunkiausia?
Sakyčiau, psichologiniai dalykai. Gyvename globaliame pasaulyje ir gyvenimas urbanistinėje, technologinių inovacijų tobulinamoje aplinkoje nuolat verčia taikytis prie pokyčių. Žmonės įpratę skųstis dėl daugelio dalykų, tačiau mūsų problemos yra tokios bereikšmės ir menkos, palyginti su Afrikoje gyvenančių žmonių… Tai suvokti ir buvo sunkiausia. Jau po poros savaičių pradedi tiesiog gyventi TEN ir viskas užsimiršta. Nežinai nei kiek valandų, nei kokia savaitės, ar mėnesio diena. Ten laikas sustojęs, tad gyveni tik čia ir dabar. Grįžimas į Lietuvą taip pat buvo sunkus. Nors jau praėjo nemažai laiko, tačiau vis dar jaučiu, kad kūnas čia, o siela ir mintys – dar TEN.
Kokią patirtį parsivežėte namo?
Neįkanojamos patirties įgijome labai daug. Norėtųsi pabrėžti tai, kad reikia gyventi ir džiaugtis kiekviena minute, ypač keliaujant. Nereikia nieko planuoti ar laukti, kas bus ryt, poryt. Viskas yra be galo vertinga ,,kolekcionuojant“ įspūdžius, o jų aplink pilna.
Kokie patarimai būtų tiems, kurie planuoja tokią kelionę?
Patarimas vienas – neklausykite kitų patarimų. Viską reikia patirti patiems. Vadovaukitės savo protu ir logika, nes per tokias keliones nuspėti situacijas ir laukiančius įspūdžius ar problemas tikrai sunku. Kiekvienas ekipažas pažino Afriką savaip ir tai nepakartojama. Patiems viską iš tikro išgyventi – tai ir yra keliavimo žavesys.
Ar turite kitų planų? Galbūt jau planuojate naują maršrutą?
Taip, planuojame. Visada galvoje sukasi planai. Galbūt tai bus „Mongol Rally“ (nuo Londono iki Ulan Batoro), galbūt „Put Foot Rally“ (nuo Keiptauno iki Maputu), galbūt „Baja 4000“ (nuo Los Andželo per Žemutinę Kaliforniją ir Žemutinę Pietų Kaliforniją), galbūt Sibiras, Altajus. Vis dėlto, svarbiausias planas, na, gal noras-svajonė, tai iš Gambijos nuvažiuoti iki Pietų Afrikos Respublikos. Tai pusantro mėnesio trunkanti kelionė visureigiais. Šį maršrutą siūlo įveikti jau dešimt metų Gambijoje gyvenantis lietuvis – keliautojas, bekelininkas, visureigių specialistas – Žilvinas. Asmeniškai jam esu labai dėkingas už svetingumą ir pažintį su aplinkinėmis vietovėmis.
Ar keliaujant buvo kilusi reali grėsmė, galbūt baimė?
Grėsmių buvo daug, tačiau paminėti galima būtų dvi. Mauritanijoje, nuvažiavus apie 70 kilometrų gilyn į dykumą, užklimpome smėlyje. Buvome vieni, tad karštyje sugaišome apie dvi valandas, kol patiems pavyko išvažiuoti. O prieš tai, peršokus per porą smėlio kauburių, dar sugedo priekinis tiltas. Smėlynuose buvome užstrigę tik su vienu, galą varančiu ratu. Šita nemalonia patirtimi įvardinčiau nuotykius Senegale. Dar būdami Europoje sužinojome, kad važiuojame į tą Senegalo regioną, kuriame ką tik buvo sušaudyta 16 žmonių. Pasiekus Tambakundos miestą, patekome į riaušes. Visos gatvės buvo uždarytos, aptvertos degančiomis užtvaromis, o į mašinas skriejo akmenų ir lazdų kruša. Vaizdas kraupus. Vietinės policijos pajėgos šaudė ašarinėmis dujomis, o mes stengėmės kuo greičiau iš ten ištrūkti. Vienoje vietoje teko rinktis, ar važiuoti į degančią užtvarą, ar per protestuotojus. Pasirinkome protestuotojus, kurie spėjo pasitraukti.
Ką norėtųsi pakartoti?
Viską, tik gal kiek kitaip, ir važiuojant ne ralyje, o neskubant ir skiriant daugiau laiko lankytinų objektų pažinimui.
O kas niekada nepasimirš?
Atsakysiu vienu žodžiu – Afrika. Nors tikroji Afrika prasideda nuo Senegalo, tačiau ir Mauritanija yra verta dėmesio. Tai šalis, kurioje nieko nėra – smėlis, vėjas, smėlis… Susidaro dvejopas įspūdis: norisi kuo greičiau iš ten ir dingti, ir pasilikti. Ne veltui ji vadinama mažuoju pragaru žemėje.
Ar nepritrūko pasitikėjimo savimi?
Ne. Afrikoje saugiau, nei atrodo, tačiau nereikia patiems ieškoti problemų. Mano nuomone, daug pavojingiau ir Rytų Europoje, ir Lietuvoje. Maroke visuose policijos, kariuomenės, muitinės postuose mus registruodavo ir, dėl politinių priežasčių, sekdavo, kur judame. Mauritanijoje viskas vyko taip pat. Tik ,,sekami“ jau buvome dėl sustiprinto saugumo. Galiu tai sieti su pagrobimo ar teroristinės atakos galimybe. Mauritanija, pagal pagrobiamų turistų skaičių, yra antra valstybė pasaulyje po Meksikos. Beje, tai buvo viena priežasčių, kodėl legendinis Dakaro ralis buvo perkeltas į Pietų Ameriką.
Ką darytumėt kitaip kitos tokios kelionės metu?
Kiekviena kelionė yra unikali. Sunku pasakyti, ką reikėtų daryti kitaip. Galbūt rengiant automobilį tolimai kelionei daugiau dėmesio reikėtų skirti daiktų rūšiavimui ir išdėliojimui, kad juos būtų lengviau ir patogiau pasiekti. Pavyzdžiui, įsirengti mobilią virtuvę su ištraukiamais stalčiais. Nors viską, regis, ir susidėjome pagal paskirtį į atskiras dėžes, tačiau keliaujant viskas kažkaip tapo dideliu chaosu.
Sudėtingiausias momentas kelionės metu?
Turbūt miego trūkumas. Ankstų vakarą, atvykus į bivuaką ar viešbutį, negalėdavome eiti miegoti. Galva būdavo pilna įspūdžių. Norėjosi pažinti ir pamatyti dar daugiau, o ne skirti laiko poilsiui.
ABL, 2018 m. Nr. 3
