Šią vasarą Lietuvoje itin gausu įvairių tarptautinių pratybų, kuriose, be kitų, dalyvauja ir JAV kariai. Amerikiečių pėstininkai neįsivaizduojami be savo šarvuotų transporterių Stryker, tad šias mašinas buvo galima dažniausiai išvysti mūsų keliuose ir žiniasklaidos
reportažuose. Kas tai per transportas ir kodėl jį taip plačiai naudoja galingiausia pasaulio armija?
Stryker 8×8 ICV
Variklis – turbodyzelinis, L6 • Darbinis tūris – 7200 cm3 • Galia – 260 kW (350 AG) esant 2400 aps./min. • Maks. sukimo momentas – 1170 Nm esant 1440 aps./min. • Pavara – nuolatinė 4 ratų su galimybe įjungti 8 ratų/6 laipsnių automatinė transmisija • Maks. greitis – 97 km/h • I/P/A – 6950/2720/2640 mm • Svoris – 16 440 kg • Rida su pilnu degalų baku – 500 km • Kaina – neskelbiama
Stryker yra aštuonių varančiųjų ratų šarvuotas transporteris, kurį specialiai JAV kariuomenei sukūrė ir gamina „General Dynamics Land
Systems“ (GDLS) konsorciumo Kanados ir JAV padaliniai. Jis buvo sukurtas „GDLS Canada“ jau gaminamo šarvuočio LAV III, kuris savo ruožtu yra modernizuota šveicarų kompanijos MOWAG (dabar taip pat priklausančios GDLS) transporterio Piranha III kopija, pagrindu.
MOBILIOSIOS STRYKER BRIGADOS
1999 m. tuometinis JAV kariuomenės štabo viršininkas, generolas Ericas Shinsekis paskelbė apie šalies Sausumos pajėgų reformą, siekiant padaryti jas efektyvesnes naujų globalių iššūkių kontekste. Buvo siekiama sukurti pajėgas, kurios galėtų greitai reaguoti į krizines situacijas ir būti skubiai dislokuotos bet kuriame pasaulio taške.
Tokioms pajėgoms reikėjo ir atitinkamos ginkluotės bei technikos. Todėl kariškiai paskelbė konkursą sukurti pereinamojo laikotarpio šarvuotą transporterį, kuris taip ir buvo pavadintas – IAV (angl. Interim Armored Vehicle – Laikinoji šarvuota transporto priemonė). Šis naujas kūrinys turėjo užpildyti spragą tarp galingų, bet sunkių ir lėtų šarvuotų pėstininkų kovos mašinų M2 Bradley ir lengvų, bet menkai apsaugotų Humvee transporterių.
Iš keleto siūlytų variantų buvo atrinktas kanadiečių gaminamas LAV III šarvuotis, kuris dėl keleto patobulinimų gavo naują vardą Stryker. Šis pavadinimas kilo nuo dviejų XX amžiaus karuose pasižymėjusių JAV karių vienodos pavardės – Stryker, bet kartu jis skamba ir kaip angliškas žodis „striker“ – smogikas.
Po keleto intensyvių bandymų mėnesių „GDLS Canada“ ir JAV kariuomenė pasirašė pirmą kontraktą dėl 2131 naujojo šarvuočio pirkimo. Jie buvo skirti apginkluoti šešias naujai sukurtas mobiliąsias brigadas, kurios vėliau buvo pavadintos pagal šarvuočio vardą – „Stryker brigade combat team“ (SBCT). Šiuo metu kiekvieną JAV sausumos pajėgų SBCT grupę sudaro ne mažiau kaip 300 Stryker šarvuočių ir 4500 karių, kurie per 96 valandas gali atsirasti bet kuriame pasaulio kampelyje.
Pirmieji Stryker šarvuočiai pasiekė JAV pėstininkų dalinius 2002 m. balandį, o pirmasis masinis jų panaudojimas tikroviškomis kovinėmis sąlygomis įvyko dar po metų. Nuo 2003 m. šie šarvuočiai bendrai jau įveikė daugiau kaip 6 mln. kilometrų (įskaitant ir kovines misijas Irake bei Afganistane), o jų bendras tinkamumo naudoti rodiklis siekia net 96 proc. Kitaip tariant, tik 4 proc. tarnyboje esančių šarvuočių vienu kartu negali būti naudojami dėl gedimų ar atsarginių dalių trūkumo.
Iki šių metų pradžios iš viso buvo pagaminta apie 4900 įvairių modifikacijų Stryker šarvuočių JAV Sausumos pajėgoms ir Nacionalinei gvardijai.
STRYKER VARIANTAI IR ĮRANGA
Baziniai Stryker variantai yra du: pėstininkų transportavimo mašina (ICV) ir mobili ginkluotės sistema (MGS). Savo ruožtu gaminamos net aštuonios skirtingos konfigūracijos: branduolinio, biologinio, cheminio užterštumo žvalgybos mašina (NBC RV), prieštankinių valdomų raketų platforma (ATGM), medicininė-evakuacijos transporto priemonė (MEV), pabūklo platforma (MC), inžinierių transporteris (ESV), mobili vadavietė (CV), priešgaisrinė transporto priemonė (FSV) ir žvalgybos transporteris (RV). Visuose šiuose šarvuočiuose panaudotos tos pačios dalys ir mazgai, visi jie turi centrinę padangų oro pripūtimo sistemą.
Stryker komponuotė panaši kaip ir daugelio šios klasės analogų. Priekyje dešinėje sumontuotas variklis kartu su transmisija, kairėje – vairuotojo darbo vieta. Viduryje įrengta šarvuočio vado, kuris atlieka ir šaulio funkcijas, vieta, o galinis skyrius skirtas devyniems kariams. Abu šarvuočio ekipažo nariai gali įlipti ar išlipti per virš jų įmontuotus liukus, o kovinis skyrius išsilaipina per gale atsidarantį trapą arba per kelis gale esančius liukus.
TECHNINĖ ĮRANGA
Visos Stryker modifikacijos turi nuolat varomas dvi galines ratų ašis, tačiau, esant reikalui, galimą įjungti ir visų aštuonių ratų pavarą. „Cummins“ dyzelinio variklio, kurio galingumas siekia 350 AG, sukimo momentas ratams perduodamas per šešių laipsnių automatinę transmisiją. Su tokia įranga daugiau kaip 16 tonų sveriantis šarvuotis gali pasiekti beveik 100 km/h greitį, o su pilnais degalų bakais įveikti iki 500 km atstumą.
Šarvuotis yra neblogai apsaugotas nuo priešo ugnies. Pagrindinius kieto plieno šarvus dar papildo lanksčios keraminės/kompozicinės šarvinės plokštės. Tokie šarvai užtikrina apsaugą nuo kulkosvaidžių ugnies ir artilerijos sviedinių skeveldrų iš visų pusių. Nuo 2005 m. Stryker aprūpinti ir reaktyviniais šarvais, o 2010 m. šarvuočių dugnas buvo modernizuotas – jis tapo W formos, kad geriau apsaugotų karius nuo minų ir improvizuotų sprogstamųjų užtaisų sprogimo.
Transporterio vadas naudojasi skaitmenine ryšių sistema, kuri leidžia keliems Stryker tarpusavyje bendrauti teksto pranešimais ir žemėlapių pagalba. Žemėlapyje parodyta visų transporto priemonių padėtis mūšio lauke, o vadas jame gali pažymėti priešo pajėgų padėtį, kurią matys ir kitų šarvuočių vadai. Stryker vairuotojas erdvę stebi per tris periskopus ir specialią vairuotojo apžvalgos stiprinimo priemonę (DVE). O štai vadas savo dispozicijoje turi septynis periskopus ir šilumines vaizdo kameras tiek priekyje, tiek gale.
UNIVERSALI PLATFORMA
ICV modifikacija turi nuotoliniu būdu valdomą „Kongsberg“ firmos ginkluotės modulį. Jame ant universalaus laikiklio gali būti montuojamas „0.50 cal“ kulkosvaidis, 40 mm granatsvaidis arba 7,62 mm kalibro kulkosvaidis. Stryker taip pat ginkluotas keturiais M6 dūmų granatų paleidimo mechanizmais.
O štai MGS variantas apginkluotas visiškai stabilizuotu žemo profilio bokšteliu, ant kurio montuojamas 105 mm pabūklas ir vadui skirtas kulkosvaidis. Šaudmenų atsargos sudaro 18 pabūklo sviedinių ir iki 3000 kulkosvaidžio kulkų. MGS ekipažą sudaro trys žmonės, nes pabūklui valdyti reikalingas atskiras šaulys.
SBCT daliniams labai patogu savo dispozicijoje turėti galingą pabūklą tos pačios Stryker modulio bazės pagrindu, nes, kaip minėta, transporto priemonėms tinka tos pačios dalys, be to, jas gali aptarnauti tie patys mechanikai (kariuomenėje vikšrinę ir ratinę techniką dažniausiai aptarnauja skirtingi specialistai).
Dar vienas modulinio projekto privalumas: bet kuris Stryker gali būti gabenamas sausuma naudojant standartinius armijos vilkikus arba skraidinami oru C-17, C-5 ir C-130 transporto lėktuvais. Orlaiviai C-5 ir C-17 vienu metu atitinkamai gali gabenti septynis ir keturis šarvuočius su visa įgula. C-130 lėktuvas gali skraidinti vieną pilnai ekipuotą Stryker, bet šis orlaivis gali kilti ir leistis net labai mažuose oro uostuose arba tiesiog ant kieto lygaus paviršiaus.
Amerikiečių kariuomenės vadovybė pagrįstai didžiuojasi Stryker platforma ir planuoja ją naudoti dar ilgus metus, todėl konstruktoriai su ja nuolat eksperimentuoja. Šarvuotį buvo bandoma paversti savaeige haubica, ant jo montuoti priešlėktuvines raketas, elektroninės kovos priemones, lazerinius ginklus, inžinerinę įrangą, net buvo sukurta vikšrinė Stryker versija. Tačiau visi šie projektai kol kas pasiekia tik prototipų stadiją.
Linas Barščevičius
ABL, 2018 m. Nr.7
