Vakar vyko paskutinysis Maroko ralio greičio ruožas – visos grupės turėjo važiuoti vienodą trasą. Nuo starto reikėjo nuvažiuoti beveik pusantro šimto kilometrų, o greičio ruožą turėjo sudaryti šiek tiek mažiau nei trys šimtai kilometrų. Tačiau lenktynių rytą organizatoriai beveik dvigubai sutrumpino trasą – paliko vos 166 km vietoj planuotų 291. Taigi, po pakoreguoto maršruto sportininkų laukė 142 km kelias iš bivuako iki greičio ruožo, tada 166 km, kuriuos teko įveikti kuo greičiau ir dar 141 km iki bivuako.
Aišku, sutrumpintas greičio ruožas toli gražu nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Pirmi 80 km visiškai sutapo su pirmuoju greičio ruožu, tad buvo nemažai duobių ir aštrių akmenų po pirmo rato paliktų beveik trijų šimtų ekipažų.
Be to, visų laukė ir trys dešimtys kilometrų kopų. Kaip sakė Davidas Castera, „ralis nepasibaigė tol, kol neįveikti paskutiniai kilometrai, kurie toli gražu nebus lengvi“. Kaip laikas parodė, kai kuriems jie tapo lemiami.
Rokui Baciuškai šis greičio ruožas iš esmės nieko nesprendė. Jis bendroje rikiuotėje buvo septintas ir iki Austin Jones jam trūko pusantros minutės, kurias atkovoti tokiame trumpame greičio ruože buvo itin sunku, juolab kad T4 klasės sportininkai važiuoja labai panašiu tempu. Aukščiau stovintys lenktynininkai lietuviui praktiškai nebepasiekiami.
Tuo tarpu Tomas Mickus su Darium Leskausku galėjo būti dar ramesni ir važiuoti atsargiai. Jie užtikrintai antri, iki pirmos vietos lietuviams trūko daugiau kaip dvidešimties minučių, o trečioje vietoje esantys sportininkai atsilikinėjo beveik valandą.
Tačiau tai buvo tik planai, o kaip žinia, žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Taip ir atsitiko.
Pirmiausia apie Roką Baciušką. Rokas finišavo antras paskutiniajame etape ir bendroje įskaitoje pakilo iki penktos vietos. Lietuvis lėkė neįtikėtinu tempu ir neprarado nei vieno rato, nereikėjo nieko keisti – tiesiog lietuvis važiavo taip greitai kaip įmanoma pernelyg smarkiai nerizikuojant ir tai davė vaisių.
Nesivėlimas į tiesioginę kovą su priešininkais, panašu, nulėmė tai, kad Rokas nerizikavo, važiavo saov tempu ir savo malonumui, todėl ir finišavo fantastiškoje antroje vietoje. Jo greitis leido lietuviui pakilti bendroje įskaitoje iki galutinės penktos vietos savo klasėje. Turint omenyje, kad T4 klasėje lenktynes pradėjo net 25 ekipažai tai tikrai geras rezultatas.
„Nežinau, bet daug nerizikavome., Aišku, spaudžiau kiek galiu, bet nerizikuodamas be reikalo., Viskas kaip ir gerai, savo šio ralio planą įvykdėme, judame toliau,“ – po finišo sakė Rokas Baciuška.
Tomui Mickui ir Dariui Leskevičiui labai nepasisekė. Jie užtikrintai važiavo antros vietos link bet nuvažiavus apie šimtą kilometrų nuo starto jie sulūžo ir sustojo greičio ruože – sulaužė priekinę pakabą ir važiuoti toliau negalėjo.
„Iš pradžių bandėme susiremontuoti tomis priemonėmis kurias turime pasiėmę su savimi, bet po „gipso“ aprišus pakabą šniūrais ir sutraukėjais mes nuvažiavome vos pusę kilometro ir vėl sustojome,“ pasakoja Tomas Mickus.
Tadsa į pagalbą teko kviesti organizatorių evakuacinį sunkvežimį, tarp sportininkų vadinamą „šluotą“, kuris surenka visus nelaimėlius ir pargabena iki finišo. Taip lietuviai ir „paršlubavo“ tempiami gelbėtojų „Unimog“. Tačiau svarbiausia buvo įveikti greičio ruožą be pagalbos, ką jie ir padarė ir dėl to gavo oficialiai galimybę finišuoti ir pasidabinti Maroko ralio finišavusių sportininkų simbolinėmis lentelėmis – jie buvo klasifikuoti ir formaliai baigė ralį.
