Lietuvoje netrūksta gerai žinomų maršrutų, populiarių pažintinių takų ar pamėgtų ežerų pakrančių. Tačiau už šių vietų slypi mažiau pažinti kampeliai, kuriuos pravažiuojame nė neįtardami, kokias istorijas jie saugo. Legenda apipinta karčema miške, beveik išnykusio kaimo bažnyčia ar viena gražiausių Merkio panoramų – tai tik kelios vietos, kurias keliautojas Audrius Sutkus įtraukė į maždaug 250 kilometrų maršrutą per Dzūkiją.
Nors pats yra kilęs iš Aukštaitijos, kelionių dokumentikos ciklo „1000 pasaulio stebuklų“ kūrėjas A. Sutkus mielai užsuka į kitus Lietuvos regionus. Šiemet jis jau spėjo kelis mėnesius praleisti Japonijoje, nemažai keliavo po Europą, tačiau didžiąją vasaros dalį šįkart leidžia Lietuvoje, iki rugpjūčio mėnesio, kol leisis į beveik dviejų mėnesių ekspediciją visureigiu „Defender“ po Islandiją. Vis dėlto tarp kelionių po pasaulį jis visuomet randa laiko mūsų šalies keliams – ir tokiems, kurie nepažymėti turistiniuose maršrutuose.
„Man be galo miela važinėtis po Dzūkijos miškus, matyti dzūkiškus grožius – Merkį, Merkinę, važiuoti pro Marcinkonis, Žiūrus ir regėti senus dzūkiškus kaimus. Ne visada mokame įvertinti tai, ką dar turime ir ką reikėtų saugoti“, – sako žinomas keliautojas.
Sudarydamas maršrutus jis sąmoningai nesirenka vien tik garsiausių lankytinų vietų. Ne todėl, kad jų neverta aplankyti, o todėl, kad visai šalia dažnai slypi objektai, kuriems atrasti tereikia kelių papildomų minučių ar vos kelių žingsnių.
„Kai kurios vietos atsiveria tik tada, kai ryžtiesi nusukti nuo pagrindinio kelio į žvyrkelius bei miško keliukus. Būtent tai ir daro keliones po Lietuvą tokias įdomias. O su „Defender“ gali drąsiai rinktis tokius maršrutus“, – kalba A. Sutkus.
Pasislėpusi miške karčema ir bažnyčia garsiu vardu
Viena netikėčiausių maršruto stotelių – Strėvos įgriuva Aukštadvario regioniniame parke. Giliai Spindžiaus miške, medžių apsuptyje stovi sena karčema, apie kurią vietiniai jau ne vieną šimtmetį pasakoja legendą. Legenda byloja, kad pasninko metu čia vestuves kėlė velniai. Vos ryte užgiedojo gaidys, karčema su visais vestuvininkais prasmego po žeme.
Netoliese stūkso dar vienas gamtos paminklas – Lausgenių eglė, viena didžiausių Dzūkijoje. Maždaug 180 metų amžiaus medis siekia beveik 44 metrų aukštį, o jo kamieno tūris viršija 15 kubinių metrų.
Kita stotelė – vietovė, pavadinta LDK kunigaikščio vardu, Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, pastatyta 1930 metais minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, šiandien garsėja mažiausia parapija Lietuvoje.
Dar vienas mažiau žinomas istorinis objektas – Bukaučiškių dvaro koplyčia-mauzoliejus. Romantinio stiliaus statinys su neogotikos elementais yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių mauzoliejų. Dešimtmetį jis priklausė tarpukario Lietuvos ministrui pirmininkui Vladui Mironui.
„Gyvenimas tuo ir gražus, kad visko neįmanoma žinoti. Aš ir pats važiuodamas maršrutais, kuriuos sudarinėju, vis dar randu architektūros detalėmis ar faktais stebinančių vietų, išgirstu istorijų, kurių anksčiau nebuvau girdėjęs“, – tikina patyręs keliautojas.
Nors daugeliui Merkinė pirmiausia asocijuojasi su piliakalniu, piramide ar partizanų bunkeriais, A. Sutkus siūlo nepraleisti Merkio atodangos. Nuo jos atsiveria vingiuojančios upės panorama, o tolumoje matyti Merkinės tiltas.
Maršrutą reikėjo atrasti pakeliui
Šios ekspedicijos tikslas buvo paskatinti dalyvius palikti įprastus maršrutus ir atrasti tas Lietuvos vietas, kurios atsiveria tik nusukus nuo pagrindinio kelio. Iš Vilniuje esančios „Defender“ atstovybės pajudėję dalyviai keliavo ne pagal įprastą navigaciją. Jie sekė užuominomis ir sprendė užduotis, keliaudami A. Sutkaus sudarytu maršrutu.
Maždaug 250 kilometrų kelionė driekėsi nuo Vilniaus iki Aušrinės kaimo Varėnos rajone, kur įsikūrusi SPA rezidencija „Aukštoji Liškiava“. Maršrutas sąmoningai vedė ne tik asfaltu, bet ir žvyrkeliais, miško keliukais bei sudėtingesnėmis atkarpomis. Kiekviena jų buvo pasirinkta tam, kad parodytų visureigio galimybes.
„Buvo ir smėlėtų kalniukų, ir stačių įkalnių, ir dvi brastelės bendro naudojimo kelyje – tad iššūkių netrūko, teko važiuoti keliais, kurių lengvuoju automobiliu neįveiksi. Ekspedicijos dalyviai važiavo „Defender“ automobiliais, todėl maršrutas kartu buvo patirtis, ką reiškia keliauti toliau, kai asfaltas baigiasi gerokai anksčiau nei laukia lankytinas objektas”, – įspūdžius pasakoja A. Sutkus.
Išvykos viduryje dalyviai išbandė specialiai parengtą bekelės trasą, kurioje „Dakar Classic“ čempionas Karolis Raišys demonstravo, kaip įvairiose situacijose veikia automobilio sistemos ir kada verta jomis naudotis.
„Važiuojant smėliu ar gilesnėmis provėžomis rekomenduojama pakelti automobilį į vidutinį arba aukščiausią pakabos lygį. Net keli papildomi centimetrai gali turėti didelę reikšmę įveikiant nelygų reljefą. Leidžiantis nuo stataus smėlėto šlaito, „Hill Descent Control“ (HDC) sistema automatiškai reguliuoja greitį, todėl vairuotojui telieka pasirinkti trajektoriją“, – patarimais dalinasi A. Sutkus, „Defender“ visureigiu įveikęs dešimtis tūkstančių kilometrų.
Anot jo, tokios sistemos dažniausiai siejamos su kalnų keliais, tačiau ir Lietuvos miškuose netrūksta stačių smėlėtų nusileidimų, kur jos praverčia. „Tikrasis automobilio pajėgumas nėra skirtas tam, kad ieškotum kuo sudėtingesnių kliūčių. Jis suteikia pasitikėjimo tęsti kelionę net tada, kai maršrutas tampa mažiau nuspėjamas“, – sako A. Sutkus.
Geriausios kelionės prasideda nuo skambučio
Paklaustas, ką šią vasarą rekomenduotų nuveikti Lietuvoje, A. Sutkus pirmiausia mini pakeleivių svarbą. Jo įsitikinimu, nesvarbu, ar tai ilga kelionė automobiliu, ar trumpa savaitgalio išvyka – neretai labiausiai įsimena ne aplankyti objektai, bet žmonės, su kuriais keliaujame. O geriausios kelionės kartais prasideda tiesiog nuo paprasto sprendimo išvažiuoti.
„Pirmiausia siūlyčiau aplankyti seniai matytus draugus, gimines ir artimuosius. Per dažnai juos nustumiame į antrą planą. Lietuvoje dar yra daugybė maršrutų, laukiančių, kol juos atrasime. Tereikia smalsumo palikti įprastą kelią ir drąsos važiuoti ten, kur jis nuves“, – apibendrina keliautojas A. Sutkus.
