Nuo 2025 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigalioję Pelno mokesčio įstatymo pakeitimai keičia automobilių parkų ekonomiką. Nauji apribojimai tiesiogiai susieja transporto priemonės įsigijimo kainos atskaitymą su CO₂ emisija. Be to, griežtėjantys europiniai reikalavimai verčia įmones ne tik deklaruoti tvarųjį kursą, bet ir pateikti tikslius, audituojamus duomenis apie savo CO₂ pėdsaką. Kokių iššūkių tai sukelia verslui?
Pelno mokesčio pakeitimai ir jų įtaka automobilių parkui
Pagal naują tvarką įmonės gali atskaityti tik dalį automobilio įsigijimo kainos, priklausomai nuo jo išmetamo CO₂ kiekio. Elektromobilių atveju leidžiamų atskaitymų riba siekia 75 tūkst. eurų, o taršiausių transporto priemonių – vos 10 tūkst. eurų. Jei automobilio kaina viršija nustatytą ribą, viršijanti dalis tampa neleidžiamomis sąnaudomis ir didina apmokestinamąjį pelną.
Praktikoje tai reiškia, kad brangesnis, tačiau mažiau taršus automobilis gali būti finansiškai racionalesnis nei pigesnis, bet didelę CO₂ emisiją turintis modelis. Skirtumas atsiranda ne tik dėl eksploatacijos išlaidų, bet ir dėl mokesčių logikos: kuo didesnė leidžiama atskaityti suma, tuo mažesnė pelno mokesčio našta. Taip aplinkai draugiškesnis pasirinkimas iš reputacinio argumento tampa ekonominiu skaičiavimu – ši sistema skatina verslą rinktis ekologiškesnius automobilius ir sumažinti CO₂ pėdsaką dėl mokestinės naudos.
Žurnalo „Auto Bild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius Vitoldas Milius pabrėžia, kad įmonės renkasi elektromobilius arba kitas mažiau taršias transporto priemones dėl įvairių priežasčių.
„Vieno pagrindinio kriterijaus išskirti dar negalime, tačiau yra jų visuma: darbo pobūdis, turimi pigios elektros energijos šaltiniai ir į juos investavusios įmonės. Kartais rekomendacijas pateikia motininės užsienio bendrovės ir „lenkia“ jas tvaresnio kurso link. Kitos įmonės pačios atsisako taršių automobilių, nes, sudėjus taikomas APVA, PVM, kelių mokesčio ir kitas lengvatas, elektromobiliai nebėra gerokai brangesni už varomus iškastiniu kuru. Žinoma, esama ir tokių įmonių, kurioms elektromobilumas netinka dėl darbo specifikos“, – sako V. Milius.
Ekspertas taip pat primena, kad įprastų degalų kainos labai priklauso nuo tarptautinės geopolitikos ir gali reikšmingai svyruoti. Elektros kainos yra stabilesnės ir lengviau nuspėjamos, o tai svarus argumentas planuojant įmonės išlaidas.
CSRD: emisijų skaičiavimas tampa privalomas
Papildomą spaudimą kuria ir ES Įmonių tvarumo atskaitomybės direktyva (CSRD), kuri palaipsniui įpareigoja vis daugiau įmonių teikti išsamią informaciją apie savo poveikį aplinkai, įskaitant CO₂ emisiją. Didžiosios bendrovės ataskaitas pradėjo teikti jau 2024 m., kitos įmonės į sistemą įtraukiamos 2025–2028 m., priklausomai nuo jų dydžio.
Net ir toms įmonėms, kurioms direktyva dar formaliai neprivaloma, gali tekti pateikti emisijos duomenis – jų prašo didieji klientai ar partneriai, vertinantys visą savo tiekimo grandinę. Tai reiškia, kad CO₂ apskaita tampa ne deklaratyvi, o praktinė ir audituojama pareiga, reikalaujanti tikslių duomenų bei aiškios metodologijos.
Europoje pirmaujančios kelio paslaugų ir mokėjimų platformos „DKV Mobility“ vadovas Baltijos šalyse Artūras Michejenko pastebi, kad, iš esmės, verslas turi du kelius, o kuo įmonė mažesnė, tuo pasirinkimas aiškesnis.
„Naujas reikalavimas tiesioginio automobilių parkų darbo nekeičia, bet administracine prasme tai svarbu. Tai reikš investicijas. Arba darai pats, įsivedi tam tikrą metodologiją, paskiri atsakingą darbuotoją, arba šią paslaugą perki iš išorės. Smulkiosioms įmonėms įdarbinti dar vieną žmogų dėl to neapsimokės“, – teigia A. Michejenko.
Administracinė našta ar skaitmeninis sprendimas?
Vienas iš galimų sprendimų – automatizuotos CO₂-e apskaitos sistemos, tokios kaip „DKV Carbon Monitor“, integruota į „DKV Analytics“ platformą. Sistema automatiškai surenka duomenis po kiekvieno degalų kortelės panaudojimo degalams papildyti ar elektromobiliui įkrauti ir generuoja išsamias CO₂-e ataskaitas, skaičiuodama pagal „Well-to-Wheel“ (nuo gavybos iki sunaudojimo) principą.
V. Milius atkreipia dėmesį, kad jeigu įmonės logistika yra sudėtinga ar sunkiai nuspėjama ir maršrutai skiriasi, tokiu atveju labai naudinga turėti vieną tiekėją tiek automobilių parko degalams, tiek elektros energijai.
„Rankinis duomenų rinkimas iš kvitų ar skirtingų sistemų didina klaidų riziką ir administracines išlaidas. Tarkime, naudojant įkraunamąjį hibridą, viena automobilių parko kortelė degalams ir elektros energijai palengvina ir vairuotojo, ir administracijos darbą – ši mėnesio pabaigoje gauna vieną sąskaitą už visus įsigytus degalus bei energiją“, – sako ekspertas.
Visus šiuos duomenis galima tiesiogiai persiųsti audito įmonei arba juos galės naudoti atsakingas darbuotojas – jie yra tinkami oficialiai CSRD ataskaitai. Tokie įrankiai ne tik padeda atitikti CSRD reikalavimus, bet ir suteikia galimybę analizuoti, kaip kistų emisija pasirinkus alternatyviuosius degalus ar elektrą.
Nuo įvaizdžio prie skaičiavimo
Turint centralizuotus ir audituojamus duomenis, galima modeliuoti, kaip keistųsi bendra emisija ir mokestinė našta, jei dalis parko būtų pakeista elektromobiliais ar alternatyviaisiais degalais varomomis transporto priemonėmis. Tai jau ne ataskaitų rengimas, o finansinis planavimas.
Mokesčių apribojimai ir privaloma emisijų apskaita iš esmės pakeitė žaidimo taisykles. Šiandien žemų emisijų parkas gali reikšti ne komunikacinį pranašumą, o mažesnę mokestinę ir administracinę riziką. Elektromobilis ar mažiau tarši transporto priemonė gali tapti finansinės logikos dalimi – tiek dėl leidžiamų atskaitymų, tiek dėl paprastesnio ir skaidresnio CO₂ duomenų valdymo.
Tvarumas versle pamažu pereina iš deklaracijų lygmens į apskaitos eilutes. Būtent ten jis pradeda daryti įtaką sprendimams.
